Užjūris

Samarietis

Važiuojant iš treniruotės, sankryžoje šmėkštelėjo kažkoks keistas žmogystos siluetas. Apsisukau ir grįžau. Kažkada būta moteriškos būtybės, nuo kurios dabar dvokė alkoholiu ir šlapimu. Veidas visas sudaužytas iki mėlynumo. Matyt, griuvus nekart, dreba ir vos kiloja kojas pakeliui iki greitosios pagalbos ligoninės.

Įsisodinau, nes supratau, kad nenueis ir prilaikoma. Priimamajame tokiu vaizdu nenustebo. Velniop tokį darbą, jei prie tokių vaizdų priprantama! Atnešiau vandens. Manęs budinti slaugytoja (anksčiau vadinosi med.seselė) pasidomėjo, ar aš nebijau niežų arba utėlių?

Pasakiau, kad laikykime mane tuomet geruoju samariečiu.

Nepasakė, kad mano humoro jausmas yra keistas, bet esu tą girdėjęs nekart. Būčiau į taktą pajuokavęs, jei pasakyčiau, kad zaraza prie zarazos nelimpa.

Kita praeidama mestelėjo pašaipiai:

– O mašiną irgi kam nors parduosite rytoj?

Išeidamas dar girdėjau dialogą su pristatytąja, kuris man panašėjo veikiau į beprasidedančias patyčias.

Grįžti ir moralizuoti apie žmogaus orumą? Orumą? Ir tikrai žmogaus? O supras?

Irgi mat – angelas su kaukuole ant džinsų diržo.

homeless

Ir nuo šito suvokimo, kad yra profesijos, kuriose turi kasdien susidurti su tuo, ką mes dažniausiai apeiname nematydami (taip, viena mašina važiavo paskui – gal pristabdė ne todėl, kad aš apsisukinėjau?), darėsi liūdna. Kiek esame stiprūs racionalizuoti savo abejingumą?

Ir kiek esame abejingi toms moterims, kurios ir ne tokių vaizdų kaskart per naktinius budėjimus prisižiūri. Ką ten žiūri – aš tik pridaviau, o joms dar ir dirbti reiks. Ir tai nėra labai gerai apmokamas darbas, veikiau – atvirkščiai netgi. Net ir nelabai kam papasakosi – baltas iškrakmolytas chalatas sukuria kitokį įvaizdį ir mūsų supratimą apie tą kilnų darbą. Bet ačiū joms, kad tą darbą vis tik dirba.

Tarsi pasityčiodama Bonnie Tyler per radiją dainavo “I need a hero“.

Righ, baby. Užrašyk man tris karmos taškus. Penkis ir taip gausiu už tai, kad kaip Andrius Užkalnis įsigijau “savo Račą“ – užteko žmogui tik sovokiniu balvonu pasijausti, ir jau trydos kad pavarė netgi komentaruose pas tuos žmones, kuriems prichamavojęs anksčiau. Narcizas su iškreiptu pripažinimo jausmu, įskaitant “muša – reiškia, myli“? Šito net aš nesugebėčiau perspjauti. Gyvenimas nepaliauja stebinti.

Nors jei duosi tokiam durniui kelią, tai į ką nors vis tiek prisitvos pats, todėl nubrauks man už abejingumą kokius 7. Visumoje, balansas taip ir išsilygina. Tarsi nebuvęs. Kaip ir tas sniegas, kuris kaip tik gražiai kloja viską aplinkui baltu pūku.

Baltas ir pūkuotas. Tik šilumos trūksta. Galima kompensuoti šiltu languotu pledu ir nepaspaustu laiku nuleistuku.

Sniegu sėdynę valiau, kiek pajėgiau įtrinti, o garaže palikau praviromis durelėmis. Išsivėdins ir pradžius iki ryt, tikiuosi.

Galop, antradienį ir trečiadienį einu į saugaus darbo kursus. Kažkas bus ir apie traumas bei gėrimą darbe. Preambulę jau turim.

Reklama
Standartinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s