Žuvėdiškas džigi-džigi po 74 metų

Ir būsi legenda, kol nepraradom vilties!

– būtent ši Marijono daina geriausiai tiko “Vakaronei pas Bitlą be lašo karčiosios“, kuri buvo skirta Šarūno Sodeikos “Jigy-Jigy SOMI“ įgulai ir jų pasiekimui, pakartotam lietuvių tik po 74 metų!

Tiesa, dar lietuvių įguloje buvo du braliūkai latviai: vienas jų etatinis draugas, o kitas – Kto Nibudj (beveik kaip Penktadienis Robinzonui).

Taip, gali šią regatą aplink Gotlandą ignoruoti vokiečiai (kur jie neignoruos, kai jų jau Reicho propagandos apie rasinį pranašumą pripūstiems anuomet dalyvavusiems šios Gotland Runt regatos favoritams mūsiškiai kaip tik tais 1937-aisiai ir pakrovė, dėl ko, matyt, “arijai“ jautėsi atsikeršinę, pasiimdami nugalėtojo visą uostamiestį kitąmet?).

Gali negausūs danai teiktis pas savo nuolat pašiepiamus (kartais su pavydu – čia kaip mes su estais) kaimynus švedus irgi užsukti tik todėl, kad jų hamletiškasis princas dalyvauja žuvėdų karališkojo kolegos kvietimu. Gali anglai su prancūzais ką nori aiškinti apie “savus buriavimo regionus“, kai jie čia dalyvaudami nieko ir taip nelaimi, o juk tai ne komilfo jūrinėms nacijoms, besivaržančioms dėl vandenynų buriuotojų laurų.

Galima netgi vienos seniausių tarptautinių Baltijos regatų pavadinimą iš senojo pakeisti į sponsoriaus nurodytąjį  ÅF Offshore Race. Bet jei kukliai kuriame Baltijos laivių uostelyje (dzūk. jachtų marinoje) prasitarsi, kad laimėjai būtent šioje regatoje, tai visoje pakrantėje aplink visą Baltijos jūrą bus ir kvailiausiai žuvėdrai  aišku, kas čia šioje jūroje yra kiečiausa chebra su burėmis!

Štai jie – šiuo metu Baltijos jūros buriavimo elito pati grietinėlė ir kiečiausia įgula regione! (foto nukniaukta iš tojana.lt)

Aišku, tik Delfis, be abejo, šioms skraidančioms jūrų valkatoms (netyčia padariau spausdinimo klaidą: valatkoms – nežinau, ką dėdulė Freudas apie tai pasakytų…) vištos smegenimis neprilygsta savo išmone, parašydamas – “pirmąkart laimėjo“…

Cha-cha, protkrušiai! – jums nuo Lietuvos buriavimo istorijos metraštininko Venanto Butkaus:

[…] Lietuvos buriuotojai pirmą kartą oficialiai ir organizuotai prisistatė savo kolegų tarptautinei bendrijai. Tai įvyko 1935 metų liepos mėnesį nedideliame Švedijos uostelyje Fariosunde (Fårösund) Gotlando saloje. Ten vykusi lietuvių buriuotojų viešnagė tapo reikšmingu įvykiu sportiniame Lietuvos gyvenime. Žurnalas “Jūra“ (1935 m. rugpjūtis) ta proga rašė: “Lietuva galiausiai užėmė tinkamą Baltijos valstybių buriuotojų šeimoj vietą ir susilaukė jūros sportininkės vardo pripažinimo“.

Lietuvių buriuotojų tarptautinis prestižas dar labiau sustiprėjo, kai po poros metų (1937m. liepą – mano past.) Klaipėdos jachtklubo “Žalčių karalienė“ Gotlando regatoje laimėjo pirmąją vietą. Jos įgulą sudarė P. Buntinas (jachtos vadas), V.Kalvaitis, O. Mikelaitis, M. Empacheris, V. Gedgaudas ir K. Vasiliauskas.

1937m. Gotland Runt nugalėtojams – “Žalčių karalienės“ įgulai, – pastatytas paminklas Vasaros sostinėje, vaizduojantis džigi-džigi aktą kovą su mitologiniu blogio žalčiu, simbolinei Lietuvai drąsiai skleidžiant bures

Atsiprašau Šarūno Sodeikos, kad jo įgulos narių negaliu taip išvardinti pavardėmis, kaip tą padarė Venantas apie pirmeivius. Bet dėkoju, kad va tą pereinamąją taurę palaikyti rankose gavau. Ten dar nepastebėjau jų laivo pavadinimo ir jo škiperio įamžinimo, bet, matyt, tokia tradicija: jei taurė ilgam užstrigs šitos įgulos rankose (ko ir linkiu!), tai reiks rašyti ne vien 2011 metus, o veikiausiai 2011-2111?…

Šampaną iš jos jie jau išgėrė. Šampanas, įtariu, buvo su ledukais – labai jau tas taurės dugnas apsibraižęs… Nors gabenosi ją namo prisirišę kajutėje prie stiebo – saugodami, kad nenusimestų, jei įsuptų. Bet taurė didelė – galima pusę jachtklubo nugirdyti, sprendžiant pagal jos talpą… Nors čia nuo “arbatos“ stiprumo irgi priklauso, aišku.

Tiesa, sako, kad apdovanojimo metu įteikiant taurę vos šios regatos vyriausiasis jos neišmetė iš rankų, kai pamatė, kokiais marškinėliais vilki škiperis: POR – Pig Ocean Race (su aliuzija į VOR – Volvo Ocean Race, vykstantį dabar aplink pasaulį)…

Monumento projektas POR (Paršelio regatos) nugalėtojams (turėtų jau stovėti žvejų sąvartyno pamėgtoje Mingės priešingoje pakrantėje, iškirtus šabakštynus, bet kažkodėl užprotestavo visokie “žali“ su “raudonais“)

Ir sutinku, kad jie ne pirmieji tą regatą laimėję – bet pakartoti “Žalčių karalienės“ pergalę irgi juk per tą visą ilgą laiką (net jei atmestume sovietmetį, per kurį sėdėjome uždaryti čia, priversti murkdytis visame sovdepiškame marazme ir vidaus vandenyse, kai ir iki šiol didžiausia ir pagrindinė Lietuvos regata yra ne jūrinė, o vidaus vandenų – KaMėeRas, arba KMR – Kuršių marių regata) ne visiems sekasi. Štai vakaronių šeimininkas “nepraranda vilties“, nes jam, matyt, “nuleisti rankų“ neleidžia ne vien Marijono “net jei nesiseka devynis kartus iš eilės“.

Iš tikro, Bitlas jau toje regatoje yra kaip Lietuvos ambasadorius prie švediškojo Senio sosto – pakonsultuos, patars, padės kiekvienam ir prisidės prie kiekvieno pastangų, kad tik ta taurė į Lietuvą vėl atkeliautų! Padėjo jis ir šįkart.

Iš Š. Sodeikos pasakojimo:

“Sėdim taip jachtoje, arbata (čia salėje prasideda nevalingas kikenimas – mano past.) vaišinamės. Paryčiui apsižiūrim, kad burių neturim. Pagalvojom, kad tai – geras ženklas. Laimėti, turiu omeny“.

Kas yra skaitęs “Žalčių karalienės“ įgulos prisiminimus, kaip tie laimėjo tuomet, tai bendrų panašumų, matyt, ir čia apsčiai rastų – anie irgi pasakojo, kad, maždaug, “išplaukėm, papuolėm į rūką, visi pasuko į vieną pusę, o mes kažkaip į kitą, jie pasiklydo, o mes žiūrim, kad jau pirmi ir atplaukėm“…

Po “Žalčių karalienės“ pergalės Lietuvos damų ir merginų tarpe išpopuliarėjo apyrankė (foto iš iš kokonas.wordpress.com), simboliškai vaizduojanti švedišką gyvatę, o vyrai ėmėsi rengti ŽKR regatas.

Aišku, jie paskambino Jo Gotlandiškai Ekselencijai Bitlui, kad tas bures atvežtų. Per visus skubėjimus ir ruošą liko burės automobilyje, o tas – autoservise. O burių tai ne viena ir ne dvi. Sako, kai krovė, tai jau pagalvojo, kad jei dar vieną glėbį atvilks ir “Tojanos“ laivą visiškai užgriozdins, tai “arbatos“ reiks daug, labai daug ir dar papildomai prie to “daug“ bei “labai“.

Todėl Lietuvos buriuotojų ambasadorius Gotland Runte gali nebesikuklinti, visai drąsiai sakydamas, kad ir jis ranką prie pergalės pridėjęs – pabandykite paburiuoti be burių, ir suprasite, kad su jomis vis tik jachta plaukia kažkaip spėriau. Beje, “Tojana“, starte išskleidusi pirmoji ir savo raudonąjį spinakerį su Gedimino Stulpais, įamžinta ir švedų reklaminiame šios regatos filme (jų buriavimo asams tuo metu pirmame kadre dar blaškantis laviruotėje tarp laivavirvių).

Neatpasakosiu visko, o ir reikia iš tikro klausytis tiek Šarūno, tiek ir jo įgulos pasakojimų ir jų patirties: ir kaip jie dar vieną salą atrado ir vienu įgulos nariu su pridususia telefono baterija ją kolonizavo (jei ne lenktynės, Lietuva, matyt, jau turėtų savo koloniją); ir kaip vietoje muito mokesčio visus, kurie laipiojo per jų jachtą prieplaukoje, “arbata“ girdė, po ko tie jautė pareigą kelią iki savų jachtų trumpinti būtent per šiosios kokpitą; ir kaip susigrūmė taktinėje dvikovoje su vienu didesniu laivu, beveik jau ir laimėjo, toli į jūrą nuklydę, tačiau tas netikėtai pabėgo, nes apsižiūrėjo, kad čia jų startinė grupė skiriasi, tai kaip ir ne konkurentai.

Ir apie rūkus papasakotų, ir apie “arbatą“, kuri gaivina ir dopinguoja, ir apie strateginius sprendimus turėti daugiau vairininkų įguloje, galinčių bet kada perimti vairą, ir apie lankstesnį vachtų grafiką, tausojantį komandos jėgas ir išsaugantį įgulos susitelkimą, ir apie bevėjį buriavimą, kuomet kankina liūdesys, o pusės mazgo greitis gali būti sutinkamas nerealiai džiaugsmingai, nes išvaduoja nuo nervų tąsymo.

Papasakotų ir apie kranto komandą viename asmenyje, bet leido pasakoti jam pačiam. Nuotykių vaikinas, o tai buvo (Bitlas mane koreguoja…) Emilis Valentinaitis, “Tojanos“ vairininko sūnus, dirbęs abiem komandoms, patyrė ne mažiau, o ir civilizacijos pasiekimais net krante būdamas negalėjo visada pasidžiaugti:

“Ateinu į dušą. Nusiprausti. Nėra jame karšto vandens. Žiūriu – iš gretimo garai kyla. Nuėjau ten. Nėra jame karšto vandens. Kitądien atėjau iškart į šitą… (salė vos ne choru jo žodžius:) nėra karšto vandens! Girdžiu, merginos klykauja gretimame. Matyt, ten irgi nėra karšto vandens (salė pradeda griuvinėti nuo kėdžių).“

– O tai ar nors pavalgyti gavai?

“Aha, gyvenau Sailing Boy jachtoje. Gerai maitino. Ryte gavau sumuštinius. Pietums – irgi buvo sumuštinis. Vakarienei (čia salė jau užbaigia logišką mintį..), ne, buvo dar ir makaronų“.

Aš gi sakiau, kad pergalė reikalavo komandinių pastangų. Ir stoiško pasiryžimo spartietiškai kęsti nepriteklius. Prie kurių ir jis, matyt, buvo pripratęs, nes lankėsi ir tokioje prabangioje jachtoje, kurioje, anot jo minties, pakomentuotų visų kaip priekaišto tėvui, kajutėse daugiau komforto, nei jo kambaryje namuose…

Bus buriuotojas geras, manau, pratinasi nuo mažens (jo tikroji funkcija iš tikro buvo darbas su orų ir vėjų prognozėmis ir pranešimais į laivą, bei informacinis on-line palaikymas apie regatos eigą visiems, likusiems namuose), o su tokia patirtimi (ne apie dušus kalba!) – taurė iš Gotland Runt, manau, dar grįš ne kartą į Lietuvą.

Aš tuo net neabejoju! Nes man patiko apie škiperį Šarūną Sodeiką surastas labai teisingas interviu “Verslo žiniose“, kuriame jis pats yra gerai išreiškęs savo požiūrį ir net, pasakyčiau, siekį:

“Svarbiausia padaryti tai, ko dar niekas nepadarė. Būti pirmam. Tokios idėjos versle yra brangiausios.“

Ir nors čia kalbėjo apie verslą, o ne buriavimą, bet būtent jis padarė Lietuvos buriavime po karo ir jau atkurtoje Lietuvoje tai pats pirmas – sugrąžino “Žalčių karalienės“ prieš 74 metus Gotland Runt regatoje iškovotą taurę į Lietuvą!

Nepatvirtintais gandais, Lietuvos Vyriausybė per Kultūros ministeriją jau skyrė lėšų šiai pergalei įamžinti, ir netgi, sunku patikėti, bet jau ir užsakytas monumentas, simboliškai įprasminantis patį džigi-džigi finalinį veiksmą ir 74 (tiek elementų yra šiame obeliske) metus trukusį ėjimą iki šios pergalės!

Obeliskas 2011m. AF Offshore Race (Gotland Runt) nugalėtojams – “Jigy-Jigy SOMI“ įgulai

Obelisko autorių nuomone, turėtų viršūnėje degti amžinoji ugnis – toks simbolinis lietuviškos pagonybės aukuras, tarsi ir apjungiantis “Žalčių karalienės“ pergalę su nūdiena.

Tačiau premjero kanceliarija išreiškė susirūpinimą, perduotą nuo Pirmininko Lan iš Briuselio, kad ši ugnis, maitinama dujų, gali būti neteisingai interpretuojama kaip priklausomybė rusų koncernui Gazprom, todėl svarstoma, ar derėtų viršūnėje dėti taurės kopiją, ar užsispirti dėl pradinio projekto, atidenant jo realizavimo pradžią po Seimo rinkimų, ar sodinti ant viršaus kokios didžiakrūtės geltonkasės lietuvaitės statulą (kiek žinau, tai Natalija jau sutiko pozuoti).

Na, bet tai detalės, ir manau, kad vis tik dėl bendros koncepcijos sutarta bus, ir jau kitąmet prasidės obelisko statyba, nors kol kas nesutariama dėl vietos: Neringos meras aiškina, kad obeliskas tiesiog būtinas Nidos, kuri yra pagrindinės regatos sostine, prieplaukoje; Klaipėdos meras bruka idėją pastatyti Smiltynėje, rekonstravus prieplaukas taip vadinamame “jachtklube“; Kauno savivaldybė įsitikinusi, kad taip vadinamo “Kauno jachtklubo“ vartus šis obeliskas papuoštų tarsi koks Aleksandrijos švyturys.

Net sostinės meras ėmėsi patyliukais spausti organizacinį Jigy-Jigy pergalės įamžinimo komitetą (o su tankete, žinia, spaudimas gali būti efektyvesnis…), įrodinėdamas, kad užsieniečiams dera apie šią pergalę pranešti būtent sostinėje, todėl pasiūlė net kelias galimas vietas Vilniuje: tarp Balvonų žaliojo ir Pėsčiųjų baltojo tiltų, Europos aikštėje šalia Zuokulos bokštų ir ant plikojo Bekešo kalno greta Trijų Kryžių.

Aišku, geriausiai apie viską pagalvojo toks vienas prekybos tinklas su X raide pavadinime, kuris mano, kad šalia Vingio parko statomo Naujojo Akropolio vietoje monumentas tiks labiausiai. Juolab, kad šalia yra simboliškai skambantis Gerosios Vilties žiedas.

Kaip ten bebūtų, bet Lietuvos jūrinio buriavimo ateitis šviečiasi ne taip jau ir miglotai, todėl padėkosiu dar kartą Bitlui už puikių vakaronių organizavimą, o Šarūnui Sodeikai ir jo įgulai – už džiugias šių metų naujienas, kurių garbei netgi buvo surengtas Lietuvoje krepšinio čempionatas, sukvietęs geriausias Europos rinktines, todėl galėjo padžiūgauti ir ne buriuotojai.

Dar daugiau pergalių ir dar daugiau taurių iš regatų 2012-taisiais!

Ahoy!