Vėjo!3: interviu su Gintare ir ne tik


Vakaronė pas Bitlą be lašo karčiosios buvo naudinga man ir tuo, kad nusipirkau “Vėjo!3“ žurnalo antrąjį (lyg ir ruošia jau trečiąjį, kuris pasirodys vasarį?) numerį – aš, beje, niekur žurnale rekvizituose neradau nurodyto numerio, bet tai “2011m. spalis-lapkritis“, jei kam įdomu tikslumas (čia tas viršelis, kur ne berniukas “Optimiste“, o kur mergina, hm, “Laser Radial“).

Ir, aišku, neturiu prieš tai ėjusio numerio, tad man, kaip bevartysi jį, nuo viršelio iki viršelio ar atvirkščiai, bet šis žurnalas yra pirmasis. Todėl ta proga, kad esu irgi šiek tiek buriuotojas ir moku ne vien batraiščius surišti, keliu krištolinę taurę purslojančiojo gėrimo į leidėjų sveikatą, linkėdamas ilgo plaukiojimo, kad kritikai skęstų kilvateryje, o buriuotojai žurnalą stvarstytų iš rankų kaip nemokamus kvietimus į VIP ložę stebėti premjero korimo proceso!…

Nes piršlys, kuris supiršo tautą su panele Krize, antrądien po gerų išgertuvių pagal dorų lietuvių vestuvines tradicijas turi būti pakartas (emigruos – karsim iškamšą, nes koks kitąkart ir skirtumas, ką pakarti, kai pagirios kamuoja, bet VIP ložėse paprastai dar būna šildančiųjų gėrimų ir užkandėlių nemokamai, todėl net ir nevykęs šou nenueina veltui).

Bet aš čia su savo kapsų paminklo svajomis kiek nudreifavau nuo kurso, matau.

* * *

Ar toliau jau ketinu vertinti visą žurnalą?

Gal ir galėčiau, bet jūsų didžiam nustebimui iš esmės to ir nedarysiu, ir čia rankutėmis nesiskeryčiokite bei per šlaunis sau nepliauškėkite, nes kaip gi čia taip dabar – o va taip, ir pasiuskit!

Nes su redaktore Egle mudu, dar jai renkant medžiagą pirmam numeriui, kavos išgėrėm ir aš tų patarimų pridalinau pilną triumą ir visus kairiojo borto rundukus! Juk patarimus dalinti pas mus visi yra specialistai, o kritikuoti – gabūs ir be talentų šou, ypač, kai mažiausiai prisideda, bet visada žino, kaip ir ką jie padarytų geriau.

Tarkime, gal net galima įtarti, kad ir aš čia gal ir prie šitų, nes, aišku, pats redaktoriaus ieškojau tai gal metai iki Eglės žinutės apie bepasirodysiantį žurnalą (“tvyrojo ore“ – pasakytų sinoptikai iš Naglio Šulijos hidrometeorologų gildijos), po to dar geri trys ar keturi mėnesiai – kalbinau kitą paredaktoriauti, nes anas, kur iš žurnalistų vėliau tapo direktoriumi, labdara visuomeniniais pagrindais užsiimti nebuvo linkęs, o va draugas, kuris ir taip redaktorius, davė itin daug vertingų patarimų ir suteikė nemažai gerų konsultacijų, kad aš dabar esu toks visas pasikaustęs, kaip spaudos arimų plūginis kinkomasis karčiais maskatuojantis bio 1AG keturkojis – kaip ir nenuneigiama tiesa dar ta, kad aš jam už tas visas konsultacijas dabar skolingas gero viskio butelį, bet neduosiu, nes man nuo viskio rėmuo, o jis, padla, be manęs dar ims ir išgers, mane erzindamas užuominomis apie savo netradicinės orientacijos kaimynes tarsi iš gliancinio glamūro žurnalo viršelio, o kuris vyras širdies gilumoje nejaučia pareigos išgydyti tą nukrypimą nuo patriarchališkai priimtinos normos bei sugrąžinti į moterų, kaip žavėjimosi objektų, rinką?…

Bet skola – ne rona, todėl neužgis. Teks… (čia aš ne apie jo kaimynes, šelmiai!). O nuo rėmens ir nuo viskio kitądien, sako, padeda Borjomi, ar ne?…

Aišku, aš vieną patarimą Eglei priminsiu darkart ir čia, ir esu kritikų argumentuose jį jau matęs: sako, labai mėgėjiškas stilius.

Taip, sutinku. Bet ir redkolegija gi to neginčina!

Kitąkart netgi gerai rasti kaip tik mėgėjiškų pasakojimų, kuriuos redaktorė kantriai papildė trūkstamomis lietuviškomis raidėmis ir pamestais skyrybos ženklais – kurie, neslėpkime, kokiam Bitlui yra gramatikos nacistų pasikėsinimas į jo laisvę mylinčią hipio sielą, nuo ko jis susinervinęs stveria bormašinę ir taikosi kam nors išgręžti užsilikusią sovietinę plombą be novakaino injekcijos!

O ar verta leisti prapulti Dėdės Romo istorijoms vien todėl, kad jam mazgus rišti sekasi geriau, nei filologinius pasažus, derinant pusdalyvių kaitymą su trumpagalių priegaidžių asimiliacija?… Svarbu, kad tų istorijų jis turi kaip Atlantas silkės, o kai pasakoja – poručikas Rževskis tyliai kūkčioja kamputyje, braukdamas ašarėlę nėriniuota nosinėlę su dailiai išsiuvinėtais H.P. inicialais…

Bet vieną dieną vis tiek ateis reikalas pirkti profesionalių plunksnagraužių (ar dabar derėtų rašyti – “mygiotojų“ arba “mygtukų maigytojų“?) tekstus. Ir manau, kad šito fakto neneigia ir patys leidėjai, kurie dabar bando suvesti vienus finansinius galus su kitais monetariniais švartovais.

O tai reiškia – reiktų jau dabar pagalvoti, kaip dalintis honoraru, nes kilsterėjimas teksto į aukštesnį lygį gali pritraukti ir daugiau reklamos, kuri, kaip žinia, yra ne šiaip prekybos variklis, bet ir pagrindinis leidinį maitinantis šaltinis bei… mūsų, skaitytojų, piniginių saugotojas, leidžiantis neužsilaužti kainos ir padaryti žurnalus prieinamesniais (na, mikliai čia prisipažįstam, kuris nenorėtų už dabartinio žurnalo kainą gauti ne tik žurnalą, bet dar ir bokalą alaus?!).

Ir gal kada jau žurnalą išvysime ne tik sektantų landynėse buriuotojams žinomose vietose, bet ir platesnėje prekyboje, nes, žiū, vienas ar kitas atsitiktinis pirkėjas gali netyčia tapti ir nuolatiniu skaitytoju, po ko užsimanys tapti škiperiu, pirks jachtą (o kur jį paskui kiši, kai visos prieplaukos užkištos?).

Aš tikiu, kad tikrai tą vieną dieną nebeliks to požiūrio, kad rašyti į buriuotojų žurnalą – tas pats, kas rašyti į mokyklos sienlaikraštį. Dabar yra internetas, ir kiekvienas čia mes esame sienlaikraštininkais, tad – koks gi skirtumas kitąkart, kai pagalvoji? Nori ar nenori, bet žurnalas, tikiu, vystysis ir tobulės, ir šiame pradiniame mėgėjiškame lygyje neužsistovės, todėl gal dar neskubėkime labai kobiniais pliumpinti?

Na, bet va mudviem su Egle pirmas bandymas abiem paredaguoti mano rašymą apie Mozūrus nebuvo sėkmingas: redaguodami perredagavimus galop sukūrėme tokį jovalą, kad beliko tiesiog viską išmesti ir nekvaršinti šia idėja galvos iš viso.

Ir kol kas, aišku, lieka taip, kaip yra: galima rašyti (ką ne aš vienas darau) į savo tinklaraštį, kur turi laisvę (pvz., kankinti sadistiškai skaitytojus ilgais išvedžiojimais ir spaudos ženklų pertekliumi – šekit!), bet kartu ir pats esi visiškai atsakingas ir kaltas dėl to, kad lankomumas kris, niekas neskaitys, o gatvėje koks vėjų nugairintu veidu tvirtų pečių susivėlęs vyrukas akiniuotos kobros įdegiu pasiūlys paretinti dantis, nes, jo nuomone, tu nepagarbiai atsiliepei apie kokį jūrų krabą.

Todėl gal ir kritikuoti yra lengviausia atsipūtus, nors, pastebėsiu, kad kai yra tik vienas toks žurnalas buriuotojams, tai aš pastebiu daugiau šiltų ir globėjiškų jausmų – jūs tik darykite, mes viską atleisime!

Tiesą sakant, aš nemanau, kad kritika (critique) yra tik peikimas arba šaipymasis. Žodžio prasmė iš tikro yra “pastabos ir patarimai“. Tad redkolegijai linkiu nepriimti labai visko taip jautriai ir į širdį nesidėti (verčiau dėtis į galvas), nenukabinti nosies – jūs tik darykite, gerai?…

Na, o patarimus čia galima kiek nori dalinti – kiekvienas temptume sporto meistro atskyriui. Vis tik leidėjams teks patiems spręsti, nes jie ir atsako už savo klaidas ir paklydimus. Kaip kapitonui ir priklauso – ir nuskęs jie patys su visu laivu, jei, tfu-tfu-tfu per kairį epoletą pavėjui, ant kokio rifo užplauks (Joshua Slocum buvo ne ant vieno užplaukęs – ir nieko, pasaulį apiplaukė!).

* * *

Dabar prie šio numerio vinies – Eglės interviu su Gintare (kas tokia pastaroji, skaitančiam nėra reikalo pristatinėti, kaip ir kiekvienas žino, kad yra tiesiog Sabas; tai va Lietuvos buriavime yra tiesiog Gintarė, ir kitos būti negali, amen).

Bulvių knisikai, gerai įsižiūrėkite į vėliavas ir pagalvokite, ką iš tikro reiškia mūsų Trispalvė ant plaukiančios visų jų priekyje Gintarės burvaltės – foto nukniaukta iš sailing.org, kuri, savo ruožtu, buriavime yra kiečiau už NBA ir FIBA kartu sudėjus krepšinyje.

Vilius jau parašė savo atsiliepimą – ir tikrai nepriimkite, prašau, jo kritikos kaip peikimo! Atvirkščiai!

Aš kaip tik matau, kad žmogus, kuris nustojo rašyti į savo tinklaraštį (ir Kiprui, matyt, irgi neduoda prisijungimo slaptažodžio, ar ne?), buvusį kažkada, matyt, buriavimo tinklaraščiu Lietuvoje Nr.1, ėmė ir įdėjo savo atsiliepimą, tai jam nuoširdžiai tas žurnalas ir jo ateitis parūpo (ir gal suspaudė širdį).

Visumoje jis teisus, ir daug yra teisingų pastabų. Bet va dėl interviu, nors mane prajuokino ta jo pastaba dėl klausimo Gintarei apie daržą (o interviu Eglė ir ėmė gi Gintarės tėvų sode!), nes aš tikrai tuomet pasigendu klausimo apie bulvių kasimą pas anytą Brazilijoje (kas čia sakė, kad kašis Lietuvoje Nr.1? Bulvių dėjimas į kašį – gal ir yra, kaip nacionalinė tragedija tradicija!), tačiau aš čia Eglę kaip tik va ir užstosiu!

Žinote, aš kaip tik pasigedau dar labiau to pašnekesio “tarp mūsų, mergaičių“!

Eglė iš tikro stengėsi, mano galva, labiau įtikti vyrukams buriuotojams, kurie ir apie mašinas kalbėtų, manipuliuodami arklio galiomis, cė er ekso pranašumais prieš bė tė erą, ar nitro priedų naudingumą benzine, gerinant variklio forsažą.

Vietomis, akivaizdu, juodvi kalbėjosi, tarsi tikrai jaustų tą mūsų spaudimą (žurnale yra straipsnis apie moterų įgulą – pažiūrėkite, apie tą jaučiamą spaudimą kalba ir jos kapitonė!): oi, čia interviu gi žurnalui buriuotojams, tų yra visa govėda, čia mudviejų tikrai nepagailės, jei nepaklausiu va šito ir ano…

Beje, Eglės vietoje tikrai pasinaudočiau Viliaus patarimu perversti jo turimus žurnalus ir nusirašant “buriuotojiškus“ (tikrus?) klausimus. Ne todėl, kad jų čia itin trūko ar kad buriuotojiškam žurnalui tik tokie privalu, ir šiukštu nieko apie baziliko auginimą sode ir mergaitišką figūrą padedančią išsaugoti dietą tarp plaukimų (man ta dalis apie kemšamus saldumynus ir šokoladą netgi patiko!).

Aš tiesiog pagalvojau, kad būtų gerai tokių tipinių klausimų turėti Top-5, 7, 9 ar 12. Kartais geri žurnalai įdeda tokius trumpučius mini interviu būtent su tokiais tipiniais klausimais: klausimai skaitytojams yra visiškai įprasti ir žinomi, bet atsakymai ir komentarai – įdomūs kaip tik iš konkretaus žmogaus. Gal netgi galima pasigauti kelis žinomus Lietuvos buriuotojus ir užduoti tuos pačius klausimus viena tema bei įdėti visus į vieną numerį palyginimui?

Manau, kad būtų visai irgi įdomus ir gyvas formatas – tad Vilius jau padūsaudamas eina pūsti dulkių nuo žurnalų kaugės ir kaisti Eglei arbatos (ji, bent jau su manimi, tai kažkodėl rinkosi arbatą…), nes sulauks svečių. Pats kaltas – nereikėjo siūlyti! (Egle, tu tik su Kipru nesusidėk – garantuotai nutemps dar tiedu tave ir belgiško alaus padegustuoti, geruoju čia nesibaigs, o paryčiui dar ir nusirašytus klausimus pamesi!).

Jei rimtai, tai benagrinėjant dar galima rasti ir šiaip klausimų ar pokalbio valdymo niuansų, kurie leistų pasitobulinti – ar apžaisti pokalbį aplink tuos klausimus. Ir net nesiginčinu, kad va čia Viliaus pagalba būtų tikrai vertinga (nors jis čia laužosi, kad, neva, rašyti nemoka – įdomu, ar pats bent tuo tiki?…).

Bet aš tikrai nuoširdžiai patariu: tegul Vilius rašo su giliu buriavimo temos išmanymu (šito nenuneigsi ir iš jo neatimsi!), nereikia persistengti jį ar jo lygio autorius pranokti, ir tikrai nereikia stengtis įtikti tiems buriuotojams vyrams (šyptelėjau pažiūrėjęs į turinį – tikrai šio žurnalo numeryje kaip tyčia labai daug “moteriškų“ temų ir būtent veikėjų – moterų!), ir ko ten tie stuobriai neopreno kelnėmis nori ar geidžia! Lavinkite savo natūralų, o ne dirbtinai išmoktą ir, neva, labai profesionalų stilių!

Kai jaunas dar lakstydavau į Kauną į paskaitas ar egzaminus KTU, tuomet dažnai klausydavausi per radiją laidos “Tarp mūsų, mergaičių“, kur čiauškėdavo Livija Gradauskienė su Asta Stašaityte (dab. Masalskienė). Manote, kad aš čia buvau vienintelis kelyje vyras, besiklausantis šitos merginų laidos?

Anaiptol! Su kuriuo kolega (vyru!!!) nepakalbėsi – pasirodo, klausėsi irgi! Teisinosi, kad “atsitiktinai“ arba “viena ausimi“ – ir užtikrinu, kad klausėsi su malonumu, ir kitą laidą lygiai taip pat atsitiktinai vėl atsidurdavo prie radijo aparato!

Todėl Eglei tikrai nereikėtų drovėtis to, kad ji visai ne jūrų vilkas, galintis palaistyti kilvaterį, banguotoje jūroje stovėdamas ant hakaborto planšyro ir besilaikydamas viena ranka už achterštago. Jūs galėjote čiauškėti daugiau ir apie vaikus, ir apie sausainių kepimą, ir ar mezgimas netrukdo virvių raišioti, retkarčiais nuklysdamos, ir lyg tarp kitko, į buriavimą, kur, ai, ten berniukų žaidimai, mes čia, aišku, padalyvaujam įdomumo dėlei, bet, žinai, kai vėjas ištaršo, o sūrus vanduo plaukus išskalbia, tai geriausia man naudoti šampūną (įrašyti savo).

Ir jei tuo perspjausite “Žmones“ ar kokį “Stilių“ – tuo blogiau jiems. Jūs, merginos, galite sau tą leisti! Naudokitės tuo! Užtikrinu, interviu ne tik nenukentės, bet ir išloš gyvume bei natūralume! Ir lažinuosi, skaitys tie jūrų vilkai apsiseilėję – ir paskui teisindamiesi savo kolegoms porins: “ot čia prisižvengiau, ar skaitei, ką atsakė į…“

Ir kaip bebūtų, bet tikrai radau įdomių atsakymų į klausimus, ir įdomių detalių, apie kurias, matyt, rašysiu prie kitų temų. Nes paskatino taip susimąstyti bendrai apie buriavimo situaciją ir perspektyvas. Kaip, čia kiek nuklysiu, ir Eglės straipsnis dėl jachtklubo Trakuose.

Va čia jau reikėjo kitokio žurnalistinio stiliaus ir kitokio šios temos vystymo! Kažkaip manau, kad ten vos pradėta dar tik krapštyti ta begėdiškai dešimtmečius užsitęsusi problema, ir net akivaizdu, kaip kalbinti pašnekovai nutyli ne menkutes (čia ne menkių mailius, o deminutyvas) detales, o rastum po vandeniu ir visą ledkalnio povandeninę dalį, nors tekyšo saulėje vos nekaltai baltumu blykčiojantis kauburėlis…

Ten iš tikro reikia tiriamosios žurnalistikos aso, kuris pašnekovui, bandančiam pamakaluoti savo ego panosėje, kiaušus nukąs, išspjaus ir dar nepamirš pakartoti klausimo, jei tas kriokdamas iš skausmo netyčia pamiršo. Bet ten reikia ir į visokias įstaigas lįsti, koją tarpdurin kišant, ir, skvarbiai žiūrint į akis, nebyliai žadėti mėsos kapokle manikiūrą paplokštinti, bet informaciją vis tiek išlupti.

Viešpatie, tik neverskite šito darbo Eglės imtis – kare būna aukų ne vien priešo pusėje, o tai dar paskui nebeturėsim žurnalo iš viso, neduoktudiev!

* * *

Na, gerai, bet pabaigai vis tiek išsakysiu priekaištą – norite pykite, norite ne: man žurnale straipsniai per trumpi ir žurnalo yra per mažai!

Darykite išvadas, medūza man į gerklę, arba eisiu toka-kokos gamintis. Ir aš už save tuomet neatsakau!

Ahoy!

Komentarų: 6

    1. Ačiū!

      Aš jau pergyvenau, kad daug prirašiau… 🙂

      O po to dalyviai patys prisiminę pradėjo skaityti, ir kai jiems atsigamino nuotykiai, tai užsimanė vėl. Be va – vasarėlė prabėgo, o taip ir nesusiorganizavom. Aš jau patebiu, kad čia man kaip tradicija gaunasi: vienais metais į jūrą, kitais – į Mozūrus….

      Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.