Kodėl gerai, kad Olandas plaukė į Haifą?


“Dabar geriausi mūsų va-karai!…“

– niūniavau Marijono dainą, sau pasistraksėdamas į Architektų pilaitę prie Balvonų tilto, kur Mingės jachtklubo (d.ž.k. Kintų buriavimo mėgėjų klubas “Marių burės“) vicekomodoras ir ūberkokas Bitlas (d.ž.k. Darius Gerasimavičius) organizavo dar po pakampes tarsi tarakonams neišsilaksčiusiems buriuotojams pelnytai tradicinėmis jau nuo pernai tapusias “Vakarones pas Bitlą (be lašo karčiosios)“.

 

Paimta iš neaišku kurios interneto vietos, o autorius, dėkui Martynui už nuorodą – Norman Collins:  http://sailorjerry.com/norman-collins/

 

 

Šiemet tarpnavigacinio sezono klubo posėdžiai (taip, ten prezidiume stovi toks didžiulis stalas, užklotas žalia gelumbe, ant jo grafinas su vandeniu, o į tribūnas eina pranešėjai su iš anksto parašytomis kalbomis, o už prezidiumo nugarų kabo Vytis, po kuriuo raudoname transparante yra šūkis: “Visų šalių jachtsmenai, vienykitės!“), į kuriuos įleidžiami nemokamai ir ne klubo nariai (ir už tai – didelis ačiū su pagyrimo įrašymu į asmens bylą sidabriniam akselbantui prie misinginės bocmono švilpynės gauti), prasideda Olando (d.ž.k. Darius Bulanavičius) pasakojimu ir sumontuotu filmu “Ai gou tu Haifa (bet atsiduriu Tel Avive)“.

Šią “I go to Haifa“ frazę, leitmotyvu ėjusią per Arono Ivanovo ir Vasilijaus Rabinovičiaus nuotykius, žino kiekvienas, kuris truputį susidūręs šiose platumose su buriuotojiška tautosaka, ir šiek tiek gaila, kad niekas kol kas šios knygos į lietuvių kalbą dar neišvertė.

Bet tomis jūrų platumomis plaukęs Olandas leido sau šią frazę pasiskolinti ir šiek tiek sudirginti vaizduotę, tikintis atitinkamų nuotykių ir iš jo įvykusios kelionės iš legendinio antikinio Rodo per Levantą į Pažadėtąją judėjų žemę (jiems pažadėtąją, savaime suprantama).

Iš esmės, kai susimąstai ne tik apie maršrutą, bet ir žygio dalyvius pagal jų kilmę ar jų pravardes, tai nuo pirmapradės romano absurdiškumu grįstos idėjos ir nenutolta, bet ne kopijuojant, o sukuriant jau tautinį epą…

Neperdedu, nes kelionė pagimdė ir tokias buriuotojiškojo lobyno vertas patarles ar priežodžius, kaip antai:

“Vieni sako, kad aplink tik horizontas, o kiti – kad aplinkui nieko nėra“.

Beje, ši mintis gimė, jiems surengus maudynes vidury Viduržemio jūros, ir čia pastebėsiu, kad matytame filme buvo ne tik kalba necenzūruota (nesibaidykite – pora prasprūdusių keiksmų vaizdo visai negadino, buvo visiškai į temą ir puikiai pritiko situacijos dramatizmui arba absurdiškumui iliustruoti!), bet ir vaizdai (aštuonių vyrų turškimasis jūros platybėse, kai aplink gi nieko nėra, tik horizontas… o ko jūs tikitės?).

Damos, nors ir blizgindamos akutes, bet droviai įsikniaubė į šalikus ar šalius, matydamos kadre nepridengtas vyriškas grožybes prieš įšokant ar jau išlindus iš jūros spalio gale… Kadangi tai – ne mūsiškė ir vasarą tiek pat šalta Baltija, kiek per Kalėdų “speigus“ koks Egėjas, tai linksmakočius vis dar galima vadinti pasididžiavimais – plevėsuodami vėjelyje jie vindeksais rodė vėjo kryptį būsimam burių nustatymui.

Bet filmas buvo ne apie tai, ar džiaugsmingas dalybas ugniniu vandeniu su Seniu, vos išplaukus iš man taip mielo ir nostalgiškus jausmus savo pažįstamais vaizdais sukėlusio Rodos Mandraki uosto. Nenuplaukė jie į jokią Haifą, tiesą sakant, irgi.

Tiesiu taikymu nuvarė su palankiais vėjais į Tel Avivą, iš kurio patraukė karavanų keliu į šventąjį trijų religijų miestą – Jeruzalę, kurią vienas įgulos narys, tapęs turistu rytietiškame bazaare, įvardino Gariūnais.

Įspūdį sustiprino žydų ortodoksas, prie Raudų sienos kinkuojantis į taktą su tora rankose ir… mobiliu telefonu prie ausies. Na, jei tautietis įsikūręs Tėvui iš dešinės, tai gal ir ryšys su juo yra tiesioginis?…

Istorinių vietų apžiūrą vainikavo vaizdelis “jestem turista z Warszawy i nic tu nie razumiem“ bei nuvargusios įgulos vaisinių kokteilių gurkšnojimas, balsu svarstant, kur gauti ugninio vandens, kai aplink šabas, musulmonai ir žodis “taškas“ vietinių nesuprantamas ta prasme, kuria suprantamas tūlam Rytų Europiečiui.

Ar verta plaukti į Izraelį jachta?

Paklausęs Olando patarimų ir pasakojimo, susidariau įspūdį, kad, net ir įveikus iššūkį ir gavus čarteriui jachtą (jie gavo “pablatu“ –  olandai, žinote, kaip tauta yra komerciškai visur landūs nuo seno šiuose dalykuose…), laukia ne mažesni iššūkiai ir artėjant prie Izraelio teritorinių vandenų. Kadangi tai – karo zono ir yra kontroliuojama labai akylai Izraelio karo laivyno, tai mažieji laivai (kurie yra maži iki 60 pėdų…) jau per 50 jūrmylių nuo kranto bus nuolat radijo ryšiu iššaukiami, kur turės prisiduoti visus laivo duomenis ir įgulos sąrašą.

Išvada pirmoji: geriau į įgulą žmonių ilgomis pavardėmis neimti. Na, įsivaizduokite kokią Vardenę Mergautinytę-Pavardenienę, kurios pavardę, kaip ir tautybę, gimimo datą bei paso numerį, reikia perdavinėti tarptautiniu raidiniu kodu: Victor-Alfa-Romeo-Delta-Echo-November-Echo… Bet rimtai, kitąkart galvoji, kad gerai, kai moterys pavardes susitrumpina, net jei vyro turima ir yra Pliadis arba Blėdis.

Ir vargas jums, jei kokią raidelę praleisite ar jie pražiopsos – greitai prisistatys laivas su patrankėlėmis ir mičmanu su megafonu rankose, šūkaujančiu “ką yr?“! Ir nesvarbu, kad tuo metu jau tolsite nuo krantų, kaip tai nutiko šiam ekipažui…

Pridursiu, kad toks ryšio seansas kartojasi po 3-4 kartus per valandą. Jachtos greitis yra 6-8 mazgai (6-8 jūrmylės per valandą), iki kranto – kiek mažiau 50… Naktelė garantuotai nemiegota.

Todėl nenuostabu, kad dėl prasto radijo ryšio ar ne itin gero anglų kalbos mokėjimo (nemanykite, kad kitose šalyse net pareigūnai geriau kalba angliškai už jus, net jei anglų kalbą mokėtės tik vidurinėje mokykloje ir laisvalaikiu gilindavotės į kokios roko operos “Jesus Christ Superstar“ libretą!), galimi ir tokie dialogai:

– Šip vait? ([What is your] ship width? – Koks jūsų laivo plotis?)

– Vait (White – Baltas).

– Vaid? (Wide? – Platus?).

(@#$%&! ko ta dūra nori??? Gal pločio?)

– Jes, kolor is vait end ze šip iz for myterz.

– Kolor iz for myterz???

(@#$%^!)

Vaizdas dieną kokpite. Jūreivis klausia Olando:

– O pasiginčyti su jais gali?

– Gali. Turkai, kur į Gazą plaukė, jau pasiginčino…

Atplaukus anksčiau 11 val. ryto (net jei ir ne šabas!) niekas net prie kranto neprileidžia – kol neateis policijos atstovas, kuris sudės antspaudus į pasus. Nuodugni laivo apžiūra, kartojant ir persukant tuos pačius klausimus, laukiant kol susimausi, irgi bus nuosekliai atlikta visų trijų pagrindinių tarnybų: policijos, pakrančių apsaugos (ji, kiek suprantu, kartu yra ir muitinė – jie ne tokie turtinga šalis, kaip Lietuva…) ir Mossad (taip, saugumo).

Jei aš dar neatmušiau noro aplankyti svetingojo Izraelio jachta, tai siūlau toliau pasikonsultuoti su Olandu – plaukęs ten keliskart, jis kaip niekas kitas yra čarterio į Izraelį ekspertas Lietuvoje.

Ypač dera apsižiūrėti, ar ne tik neužtaikot ant šabo, bet ir kokios nors vietinės religinės ar valstybinės šventės – jie, nuo Sinajaus kalvos nulipusio ir su Jahve prisibendravusio tautiečio Mozės priesaką “šventą dieną – švęsk“ supranta kaip įsaką, nors sekmadienis jiems – kaip mums pirmadienis.

Dar paminėsiu, kad grįždami “olandai“ aplankė Kiprą (visiška rusų kolonija…) ir Kastelerizoną – labiausiai nuo Graikijos nutolusią salą, formaliai priklausiusią Dodekaneso salynui (iki Turkijos jiems, tiesą sakant, vos trejos jūrmylės, kai iki Rodo jachta plauktum “su nakvyne“).

Tad, nors įguloje ir buvo trys nariai, pirmąkart išplaukę į jūrą jachta, bet kelionė ši nebuvo ta tokia “poilsinė-čarterinė“, prie kurios aš esu mieliau linkęs (ir jus gundau nulinkti). O kai dar neprimigęs dėl Israel Navy komunikabilumo škiperis nejungia autopiloto, kamuodamas vachtą prievole vairuoti ir laikytis kurso?… Geresnio poilsio atitrūkti nuo rutinos ir pailsėti kitoje dimensijoje – tikrai nerasite!

Taigi, paklausite, o kodėl gerai, kad Olandas plaukė į Haifą, nors į ten ir nenuplaukė?

Ogi todėl, kad Bitlas… ir – “dabar geriausi mūsų va-karai!“

Ahoy!

Komentarų: 7

    1. Aš spėjau labai greitai apsižvalgyti, nes tos grožybės ekrane manęs asmeniškai netraukė, demonstravo po keliskart ir ne vieno (iškart diskleimeris skaitantiems: nuogo Olando nebuvo – kitų nepažįstam! :P), tad laiko buvo pasidairymui sočiai. 😉 Tad tu tikrai ne viena buvai, kuri drovumą rodė, bet jos akys rodė kai ką kitko… 😀

      Ir ką vyras? Reikėjo įsikibti jam į parankę, ilgesingai atsidusti, pažvelgti aksominių akių žvilgsniu pro primerktus vokus iš apačios viršun į jo bedugnę akių gelmę ir pasakyti dusliai gomuriniu balsu:

      – Och…

      😀

      Patinka

  1. Siandien emailu atejus si nuoroda buvo idomi staigmena, reiks panarsyt giliau sita straipsniu lobyna. Idomi apzvalgele apie kelione apie kuria jau daug girdeta (skaitosi idomiai, nors ir nevisai lengvai del, mano nuomone, labai ilgu sakiniu). O paveiksliuka tai atpazinau is romo kurio pastoviai namie turiu 🙂 Gal vertetu ir autoriu nurodyti toki paveiksliuka idejus 😉 Vistik tam tikra prasme zmogus legenda.

    Patinka

    1. Autoriaus nuoširdžiai nežinau. Aš jį visai atsitiktinai išgūglinau, ir net failo pavadinimas buvo skaičių ir raidžių kratinys. Autorių tikrai mielai nurodysiu, ką visada ir darau šiaip jau – iš anksto ačiū!

      Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.