Rudenėlis


Ruduo, ruduo…
Krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai.
Ruduo, ruduo…
Šiandien mes susitikome kartą – paskutinį!…

– kaip dainuojama toje dainoje, kur mano pažįstamas gitaristas Jonas pritaria tokiam nelabai pažįstamam dainininkui Šarūnui (na, ir visa likusi “Poliarizuotų stiklų“ chebra smagiai kurią elegiškai pritinkamą nuotaiką vyriškam šnabės maktelėjimui).

O gal dar ne paskutinį?… (nuskamba akordai: Am, Asus2, Am, Asus2, Am7)

Nors įtarimą, kad jau kirdyk su visam jau ėmė antai ir čia, komentaruose reikšti skaitytojai, ir snukiaknygėje Olandas papriekaištavo kobiniu per kuprą, kad visai šitą tinklaraštį apleidau, rašinėdamas tik “duok, duok į snukį, duok“ arba “šeši Orlavičiukai užrūkyti paprašė – teko panaudoti primityvų mavaši“ leitmotyvais kitur, tarsi čia jau būčiau uždėjęs storą krancą.

Esu kaltas, esu labai kaltas… o gal net ir gręžtas. Betgi – ruduo!…

Tai kaltas ruduo, 
Kuris lyg akmuo 
Seniai mylėt nustojo…

– suieško man alibi tokios truputį naktinėjančios žmogystos – būdamos gero būdo, nors truputį per romantiškos ir gal net saldžios (kas čia pasakė “pupytės“???), kaip mano skoniui:

Do you bury me when I’m gone?
Do you teach me while I’m here?
Just as soon as I belong,
Then it’s time I disappear…

Va kaip gerai paklausta: ar užbersite dviem metrais žemės, kai mano kūnas atšals ir ims švinkti?

Ar iki tol – pamokysite ko nors gero arba tiesiog papamokslausite, kol aš čia esu, sakydami:

Tu vėjo paklausk,
Tau vėjas atsakys!
Tik jis, mano drauge, atsakys…

Tai jei tik vėjas težino, tai iš kur atsakymą apie gyvenimo prasmę bei judesių esmę gausim iki su visam atšalsim?…

Тихое утро, над городом смог, майская зелень, энцефалит.
Там хорошо, где нас с тобой нет.
Канистра с пивом – причем здесь вода? Искусственный белок – причем здесь народ?
Сегодня умрешь, завтра скажут — поэт!
Поплачь о нем, пока он живой. Люби его таким, какой он есть…

Tik dar neverkit, mergužėlės, karosų prūdo lelijėlės, nes dar ne laikas.

Tačiau man širdy vis jau dar ne visai,
Kadangi dar vis ne visai man.

O laikas (ar derėtų sakyti – metas?) toks, kad, kaip ir sakiau, atslinko laukais ir miškais rudenėlis, ir iš šiknos pabiro smėlis nudažė ryškiomis spalvomis gamtą tarsi kvaištelėjęs prancūzų impresionistas, kuris prisikvietė savo draugą tapyti laivus sostinės priemiestyje, nors šiam, aišku, mieliau visada būdavo tapyti bordelio kekšes.

Skylė, žodžiu:

Išblukusiom gatvėm teka vanduo,
Vandeniu plaukia užgimęs ruduo…

Sako, gerai užderėjo bulvės?

* * *

Atėjo ruduo, per miestą džiugiai prasinešė indėnai, kol miestelėnai jiems pavymui rėkalojo “bobos! bobos!“, prisimindami vasarą, kurios lauks dabar tris ketvirčius metų. Kai kas netgi apsimes, kad jam patinka, kuomet šalta ir tamsu, nes lietuviais esame mes gimę, ir mums čia, jei ne sniege, tai šlapdriboje ar lietuje, gerai, o jei dar pasninga ne kas dieną, tai ir padangoms nereikalingi jokie dygliai, o sąskaitą už buto šildymą galima permesti kaimynui, jei įsirengsi individualios apskaitos prietaisus.

O jūsų į šiltus kraštus netraukia?…

Štai visokios žąsys išplasnojo į pietus, o visokie žąsinai jau būriuojasi Kanaruose, rinkdamiesi iš visų Viduržemio jūros pakampių bei ruošdamiesi savo baltaburėmis kirsti Atlantą – kas pavieniui, o kas su kompanija, dalyvaudamas ARC regatoje, štai jau nuo 1986 metų skirtoje čarterines jachtas pervaryti į Karibus, kur beprasidedąs naujas buriavimo sezonas, kai Egėjuje meltemį pakeičia pietvis ir sušiaušia piktai visą Archipelagą.

Vasara, nepaisant karštų naujienų finansų rinkose, ir čia baigiasi, nors plaukioti iš tikro galima ištisus metus vos ne už pusę kainos, o naujuosius sutikti saloje, kuri mena švento Klauso (ar tiksliau – švento Mikio) šviesų atminimą 9-11 (hm… gavosi kaip kalambūras) amžių krikščioniškųjų vienuolynų ir bažnyčių griuvėsiais, po kuriuos kapstosi japonų archeologai, o vietiniai bašibuzukiniai patriotai puoselėja kalbos grynumą, užtepliodami nuorodas anglų kalba ir palikdami tik tautines.

Bet kai kuriems paukščiams, ir čia aš ne apie pastaruosius janyčarus, skristi niekur nesinori – ar į Las Palmas Grand Kanarijoje, ar iš jos per visą vandenyną į Rodnio įlanką Santa Liučijoje, ir jie lieka žiemoti gimtuosiuose kraštuose. Paskutinės paršų (POR – Pig Ocean Race, anot Olando) bei rudeninės Baltijos regatos pralėks ir čia, ir vietinės baltasparnės viena po kitos neišvengiamai lips ant kranto remtis savo falškiliais į gruntą, paramstytos, apmūturiuotos žiemai ir kukliai nuguldytais stiebais… O buriuotojai vis dažniau ims dūsauti, prisimindami, kaip buvo smagu dar visai neseniai, kada vanduo buvo skystas ir pūtė triskart šauktas ir pagaliau prisišauktas vėjas.

Dabar to vėjo tai ko jau kvykauti?…

Dabar jau reikia kviestis po truputį draugus ne ant denio, o prie šildančiųjų gėrimų į namus, ir greitu laiku, tikėtina, Mingės anarchistų jachtklubo vicekomodoras Bitlas vėl kvies visus buriuotojus, burvedžius, bureivius, bureivas, burininkus ir šiaip būrus į vakarus pas architektus į buvusius daktaro Hilarijaus Raduškevičiaus (vardas vertas pavardės, sakyčiau – a.a. minėtojo daktarėlio tėveliai turėjo gerą jumoro jausmą) rūmus paklausyti pasakojimų apie tai, apie ką sezono metu kalbėti laiko nebūna, nes juk semi pilnomis rieškučiomis ir ryji malonumą pilnais žabtais, o vis tiek trūksta ten, kur nesueina, nors ant šitos, jei jau taip, nuotykių ieškotis bet kuris buriuotojas būna nusiteikęs, vos tik nuo krantinės atsiraištuoja ir paskuigalį atsistumia.

O paskui neužtruks ir prieškalėdinis Artūro Dovydėno Kreiserinio buriavimo mokyklos (KMB) vakaras, kuris žymės ne šiaip sezono užbaigimą, o naujo sezono laukimo pradžią. O ten, žiū – jau ir iki pavasario kobiniu paduoti ir prisitraukti. O tai reiškia, kad keliones planuoti jau bus pats įkarštis, ir jau dera kuo skubiau pasirūpinti gerais kompanionais, įdomiais maršrutais ir mesti pinigus į škiperišką kepurę pradiniam įnašui.

Na, tie, kurie turi kuo plaukioti, tai patyliukais nuslinks į savo žiemojančius laivukus, įsiropš po tentu kaip barsukai ir padarys ten gramuką iš atsineštos gertuvės, po to tyliai sėdėdami viduje ir nevalingai laivę savo kita ranka glostinėdami…

Nuslinks, kur jie dėsis, prieš tai pribūrę savo mylimoms moterims, kad tiesiog juk privalu patikrinti, kaip ten tas laivas žiemoja, ir kaip ten su tuo jo nekilnojamu inventoriumi, nes geras šeimininkas savo turtu turi gi pasirūpinti?… Ir jos linksės supratingai savo šukuosenomis, mintydamos, kad berniukai niekada nesuauga, tik jų žaislai pabrangsta, nors jaus jų širdelės, kad čia ne “jis“, tas laivelis, o vis tik “ji“ – jachta, laivė…

Bet tai argi jie tą vieni kitiems garsiai prisipažins?

Reiktų gal šotinį kampą kiek patempti?…

* * *

Atėjo ruduo, ir galbūt man metas sudėlioti tas temas, kurioms laiko vasarą neradau?

Reiktų sumesti vis tik “Turkiškąjį dienoraštį“, kuris popieriuje laukia redagavimo ir publikavimo nuo pernai.

Reiktų pasidalinti dar viena kelione “Žemyn upe“, ir tai buvo Ūla su bomondu (kaip sako mano draugas intelektualas, kilmingasis šlėkta bei trečios kartos inteligentas bei penktos kartos miestietis, kurio vardo, jo prašymu, neminėsime, bet tame bendravardžiame kaime daro neblogus sūrius ir veža juos ūbermamukėms į turgelį sekmadieniais Vilniuje, nors jis pats su šituo vykstu ir geografija neturi nieko bendro, gyvena Lietuvos širdyje, ir tai visai ne škotų įkurtas miestas Agurkiškės, nors kartais pravardžiuojamas degaline tarp portugalų ir močiučių).

Reiktų prisiminti kelionę su juo ir dar dviem jaunavedžiais per lietų į Klaipėdą pas didžkius – Tall Ships Culture Regatta. O nuotraukas tai aš ir į snukiaknygę kelti patingėjau…

Reiktų papasakoti gal apie tai, kas yra meltemi, kad jau esu prisižadėjęs vienam buriuotojui, siekiančiam pigaus populiarumo internetuose erotiniais pasažais (su įrašo pavadinimu tai neturi nieko bendro!), užuot vis tik rašiusiam daugiau buriavimo temomis. Nes, žinot, su tomis merginomis taip kaip ir viskas aišku (aišku, kad su jomis viskas kaip tik neaišku), bet va burės, vėjas ir jūra – čia jau amžina, ir todėl šitai yra kaip tik aišku ir verta dėmesio beigi aiškumo.

Reiktų gal dar ir papasakoti apie įžymybes, bet nežinomus burių žmones. Kelis aukščiau jau paminėjau probėgšmiais. Bet yra ir tikrai neįprastų asmenybių, o apie vieną tai gal net ir “Verslo klasės“ arba “Iliustruoto mokslo“ skaitytojams tiesiog papasakosiu, jei tas tekstas bus tinkamas žurnalui, o ne tinklaraščiui, kaip nutiko aną kartą su tekstu apie peilius, kuriame bebrai buvo niekuo dėti.

Reiktų gal pratęsti ir marinistinę temą: tiek apie įdomesnes vėliavėles bei jų pravardes, tiek ir apie kokį šlapią kabeltovą, ir kodėl jo ilgis yra 6 sekundės. O gal įdomu, kodėl šunys budi vachtoje, ir visai ne tada, kai jiems miego norisi?…

O gal būtų visai įdomu pakalbėti apie Lietuvos jūrų skautus ne kaip apie vaikus, o apie lietuviškojo buriavimo tėvus? Ar apie Karinių jūrų pajėgų perspektyvą? O gal apie tai, kodėl škiperis nėra kapitonas (ar, veikiau, kodėl ne kiekvienas kapitonas yra škiperis), ir kaip pats žodis įeina į vartoseną Lietuvoje, ir kokie nevidonai jį brukdami tyliai kikena kamputyje? O gal apie tai, kas yra jachtklubas, ir kodėl jų Lietuvoje nelabai ir su žiburiu tesurasi, net jei kelio rodyklė baksnos į kažkokį objektą prie vandens? O jei apie…

Žodžiu, prirakinkite mane lenciūgais prie kompiuterio, valgyti neduokite – ir bus jums daug daug tekstų apie…

Nes kol kas aš laisvas nerašyti. Piktūnai netgi sako: jei gali nerašyti, tai ir nerašyk!

Na, tai va ir nerašiau gi… Geriau?

Knechtas. Ar vis tik krancas?

* * *

Į krantą išmestas inkaras surūdija, o ilgai mirkstantis laivas apauga apžalais. Į tą pačią upę dukart neįbrisi, bet jei ilgai sėdėsi jos pakrantėje, tai vieną dieną ji atplukdys tavo priešo lavoną. Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio, spyrio į pasturgalį, krypties nurodymo ne kompasiniais rumbais, arba visko kartu. Kumelei lengviau, kai kas nors iš bričkelės išlipa. Dievas davė man protelį, kad nesėdau į laivelį, bet velnias pasipainiojo ir į karčemą nuviliojo, todėl atsibudau jau jūroje. Ko negali nupirkti už pinigus, kitąkart gauni už pusę litro.

Visą šią kinų tautos ir arabų sufijų išmintį ir taip rasite šiame tinklaraštyje, tik kitais žodžiais (daug žodžių!) ir įvairesnėmis aplinkybėmis. Na, dar su sąlyga, aišku, kad mūza pastvers už ausies pakarpos ir atitemps mane prie rašymo.

Ko vieni kitiems ir palinkėkime. Ahoy!

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.