Apie gundymus galeromis


Va taip domitės, spėlioju pagal lankomumo statistiką, kur mano aktyvumas šiame tinklaraštyje prapuolė? O gal ir aš – kažkur, neaišku, kur, su juo visu?

“Velnias nešė mane į tą galerą!“ – pasako vienas iš veikėjų “Skapeno klastose“. Ir apie gundymus Nelabojo ne vien Getė kokiame “Fauste“ parašęs, nors ką čia man į vieną lentyną su genijumi gultis, juolab, kad ir morge chronologiškai mudu prasilenkiame, idant kad ir koks šaldytas produktas būtų, bet galiojimo laiką jis vis tik turi ribotą.

Todėl logiškiausias tylėjimo paaiškinimas, matyt, būtų, kad velnias va ėmė ir sugundė, ir užnešė į galerą, kuri iš esmės ne irklais, o burėmis varoma, ir dabar (nors jei tiksliau – būtų tas tik kitą savaitę) aš esu košiamas jūros vėjo ir taškomas denyje sūrių bangų kažkur bekraščio vandenyno platybėse…

Aha, sulauksit! Šlapia ten, vėjas pučia, supa ir mamos nėra paėsti nesigauna, net jei ant spingsulės kokį marmalą laikinai einantis koko pareigas sugeba paruošti!

Sunku mane tokiais malonumais sugundyti (nors, prisipažinsiu, kad kartais vis tik galima), nes mano sėdynėje vaikystė žaisti nustojo (čia toks vaizdingas posakis “nesisėdi jam, bet kuo užsiima – neverta rimtų dėdžių palankaus įvertinimo“), todėl dabar vertinu tą jachtingą, kuris “martini su bikini“, o ne kupinas mazochistinių spartietiškų išbandymų, kurių man su kaupu ir kariuomenėje pakako. Teiginyje, kad esu “netikras buriuotojas“, yra labai daug tiesos.

* * *

Bet vis tik į “galeras“ neužnešė visai ne dėl to.

Ten sandėryje buvo kitos sąlygos ir iš esmės “galera“ tebuvo priedas – sakoma, kad malonumai gi irgi kainuoja, tiesa, mano išlepusiam skoniui dar reiktų labai ilgai įrodinėti, kuri plaukimo, prilyginamo dardėjimui akmenuota ir sraunia kalnų upe didelėje plastikinėje ir ne visai sandarioje “bačkoje“, dar ir pakošiamam nemenko vėjo bei pasupamam nelyg sūpuoklėse, yra tas malonumas per se, ypač, kai jis trunka ne vieną (pageidautina – saulėtą) dieną ir net ne daugūdaugiausia pusantros paros, o gerą mėnesį… Ir kuri šios romantikos dalis yra “pasiūbuoti klotiką iš kajutės“ ar “siurbčioti martini marinos tavernoje“?

Iš tikro, aš gal be reikalo akcentuoju priedą, užuot kalbėjęs apie sandėrio esmę, nors ką ten kalbėsi, kai, nesutarus dėl principų, apie sumas kalbą varinėti yra bergždžias reikalas. O juk čia tinklaraštis, kuriame rašau šiek tiek apie laivus ir jūrininkus, tai šioji dalis įdomesnė juk, nei teisiniai sutarčių niuansai, juolab, kad tam aš turiu itin gerą teisininką.

Aš juo nieko nebaidau, tai kodėl kitąkart pasibaidoma?

Jis tiesiog man labai padeda susisteminti ne tik mąstymą, bet ir derėjimosi eigą bei principus, ir jei stambesnių (na, smulkiai deramės tai mes kiekvienas netgi su savimi: valgyti dabar šitą šokoladą po lašinių ar vis tik prisilaikyti dietos, užgeriant tik nekaltu alučiu – bet tam nesikreipiam patarimų gi?) derybų esmė yra ne ieškoti konsensuso, bet “pergudrauti“ kurią nors pusę derybose, randant, neva, “abiems priimtiną kompromisą“ (aš visada klausiu: o kas tas yr šic eufemizmusas, ką?), tuomet visada ta pusė, kuri siūlė savo sąlygas, dažniausiai liks patempusi lūpą, kuomet anoji pusė, ypač, kai yra žiauriai kompleksuota ir nepasitikinti savo gebėjimais priimti sprendimus, atsivilks profesionalą.

Pirmieji kartais nepamirš antriesiems dar ir pridurti, kad “taip yra nesąžininga“ ar kažkaip panašiai.

Beje, mane šita “logika“ Lietuvoje nuolat žavi: visiškai priimtina yra verslo praktika “išdurti“ verslo partnerį ar kitą sandėrio pusę (arba ją pergudrauti derantis, jei jau norite politkorektiškiau), tačiau kažkodėl “nesąžininga“ būna, kuomet į procesą įsikiša teisininkas ir “neleidžia susitarti“ (čia kaip tą mažiau korektiškai perfrazavus?). Bet jei sąlygos yra sąžiningos ir garbingos, tai kame bėda jas gražiai teisiškai įforminti, nesuprantu?

Kitas reikalas, kuomet pasiūlymas nėra iš tikro toks jau ir abipusiai naudingas arba esi, tarkime, įpratęs prie supančios aplinkos, kur išduriamas artimas anksčiau iki tolimas dar nespėjo išdurti, o tėvas, net ir mirdamas, sėkmingai parduoda nudrengtas šlepetes sūnui, kuris, savo ruoštu, irgi nelieka skolingas gimdytojui vykdydamas šiojo suktą testamentą, reikalaujantį visą jo turtą paversti pinigais ir sukrauti jam į kapą, vietoje to išrašydamas tai sumai čekį ir jį palaidodamas kartu su velionio karstu…

O žinote, kuo skiriasi suvažinėtas kačiukas ir pervažiuotas teisininkas? Prie pastarojo nematyti stabdymo žymių.

Nenoriu pasakyti, kad aš čia ką kaltinu (ginkdie!) ar labai graužiuosi (nors jaučiuosi gal kiek kaltas, kad laikas buvo nerezultatyviai sugaištas tokių žmonių, kuriuos pagarbiai vertinu ir laikau vertesniais maniškio laiko). Galėčiau skaityti irgi paskaitas apie derybų taktikas ir strategiją, manipuliuodamas sąvokomis BATNA ar ZOPA (ne, ne Ž!), galėčiau netgi solidžius autorius ir jų publikacijas parekomenduoti savarankiškoms studijoms. Ir gal netgi galėčiau būti “mažiau kategoriškas“ ir prisitaikyti prie vietos verslo sąlygų – esu įsitikinęs, kad man “suktis“ sektųsi daug geriau, nei yra dabar, kai va “toks visas gražus ir protingas, o negaliu susitarti“.

Bet vis tik kai aš mirsiu, o norėčiau, kad tai neįvyktų artimiausiu metu, tačiau gyvenimo žvakių pjaustytojas tame gyvasties trukmės fabrikėlyje gana dažnai yra akutes užsipylęs po vakarykščio (o jūs, manote, blaivininkais išliktumėte tokiame darbe? Aha, pakalbėkite apie tai netgi su duobkasiais ar patoanatomais…), todėl ir ilgius pripjausto “bilenkaip“, o kur dar ir apsėdimas vardu “noriu užpūsti savo žvakelę, nes pavargau per šią gyvenimo naktelę“, ir atsidursiu už Slenksčio pas Atpirkėją, bevalysiu, kad jis taip prisimerkęs kiek sarkastiškai (Dievas turi itin gerai išvystytą jumoro jausmą, jei pastebėjote, todėl sarkazmas, manau, jam tikrai yra nesvetimas) nepasiūlytų vis tik iškart po šios Paskutinės Audiencijos man susitikti su jo “asistentu tamsiosios sielos pusės klausimais“ vardu Šviesą Nešantis iš apatinių cecho aukštų…

* * *

Bet tai gal todėl grįžkime nuo verslo etikos ir mano moralizavimų bei tuščių pasiteisinimų prie to, kas iš tikro yra šviesu, erdvu ir smagu?

Ir ką mudu abu įvardiname kaip malonumą bei neeilinį gyvenimo bei buriavimo potyrį. Ir čia, kad ir kam užsiminus, klausimas man ir iškart po jo akimirksniu sekanti išvada yra bemaž vienoda ir ta pati:

– Atsisakei??? Tai gal tu durnas?!…

Principe, taip! – atsakau jiems Sauliaus Poškos, neegzistuojančio UAB “Mėslita“ direktoriaus, fraze. Nes – o ką aš galiu daugiau pasakyti į tokį akivaizdų mano protinių gabumų priimti adekvačius sprendimus įvertinimą?…

Tai ir šitoje pasakojimo dalyje, manau, daugmaž viskas aišku. Maža to, kad netikras, tai dar ir kvailys. O su tokiu tartis – tai kaip su plikiu pešiotis.

Tarp kitko, besidairydamas čia steam-punk žanro filmų (o viskas dėl to, kad mano itin pamėgtas Sherlock Holmes antrasis filmas pasirodys ekranuose jau gruodžio mėnesį!), užtikau, pakeliui link “Vidocq“ vieną visiškai ne į temą, aišku, bet tai nukrypimai man ne tik minčių dėstyme būdingi, kuris vadinasi “Ghostwriter“.

Labai prajuokino šios angliškos sąvokos rusiškas atitikmuo, kuris atėjo iš prancūzų, berods, kalbos, tačiau pastarojoje reiškė veikiau “tamsijąją“ arba “nematomą“ pusę, o ne tai, kokią prasmę, tarp kitko – itin talpią, įgijo rusų kalboje: literatūrinis negras.

Dievagojuosi, nežinojau šito anos profesijos vertalo iki “galerų“!

Bet junginyje su jomis dabar skamba klaikiai juokingai (angl. hysterically funny). Aišku, nežinau, kaip jums, bet… sakiau jau, kad tas Kikentojas Aukštybėse turi itin išvystytą (tiesiog – ”dievišką!“) jumoro jausmą? Bet jau man taip pasirodė ir šįkart.

Nors va velniukas smulkmenose, kaip sakoma apie devil in details, arba kabliukas preambulėje: galerose vergai (jau nekalbant apie afrikietiškos kilmės humanoidus) bemaž iki 16a. nebuvo naudojami, o Antikoje, iš kurios galeros ir atėjo į laivybą, irkluotojo profesija buvo tikrai gerbiama, ir ja užsiėmė visiškai laisvi žmonės ir netgi kartais piliečiai!

Sakyčiau, Apšvietos amžius, technologijų vystymasis bei socialinė raida kartais turi iškreiptų pasireiškimų…

Lygių galimybių galera – ne vien feminisčių svajonė!

O įdomiausia tai, kad aukščiau minėtoji citata nelabai ir galeras reiškė iš viso. Tiesiog tą frazę daug tiksliau būtų išversti kaip “ot tai nelabasis mane sugundė pakliūti į katorgą!…“

Taip galantiškieji prancūzai “galeromis“ iš tikro vadino nuteistųjų priverstinius (forçat – žr. angliškąjį “forcied“) darbus, nors tikrai ne visi katorgininkai pakliūdavo į irklinį laivyną, tačiau šiųjų etapavimo kalėjimai (o, bus toliau dar vienas niuansas!) kaip tik bazavosi uostuose, todėl gal kranto žmonėms šalies gilumoje irgi susidarė toks įspūdis apie “galeras“?

Kaip bebūtų, burių amžiuje galeros tikrai nebuvo itin toks jau ir efektyvus laivyno ginklas, todėl jų “atgimimas“ neišstūmė burlaivių ir šiųjų plėtros nestabdė. O laivus į uostų akvatorijas ar iš jų ištempdavo, jei to reikėdavo (vis tik laukdavo verčiau palankaus vėjo), dažniausiai verpavimo būdu, ir tam reikėjo kiek kvalifikuotesnės jūreivių darbo jėgos, nei “irklinis buksyras“ (būta ir taip, aišku). Iki Herr Diesel paskendimo jūroje, prieš išrandant motorlaivių “širdį“, dar turėjo nemažai vandens pratekėti (sakiau, kad jumoras Aukščiausiąjam nesvetimas?).

Galeros, kaip ne keista, atgimė Šiaurės karo metu tarp Švedijos ir Rusijos – pakrančių kovoms šcheruose bei fiorduose. Tačiau, kaip suprantate, turėjo gana ribotą pritaikymą, nes ne tik darbo jėgai imlios buvo, ekonomiškais terminais šnekant, bet ir priverstos nuolat nuo audromis “palepinančios“ Baltijos priverstinai slėptis kokiose nors įlankėlėse.

Škunos, brigai ir brigantinos (beje, kai kurie jų tipai sukūrė netgi atskirą Baltic trader laivo tipą, nors apiburinime tai ir liko dažniausiai škuna arba keču, pridėjus porą marselių) audrą gi galėjo pasitikti ir atviroje jūroje, ir plaukti toliau, gabeno krovinio ir amunicijos (bei patrankų) sąlyginai tam pačiam ilgiui (ir tonažui) irgi daugiau, o maisto ir vandens atsargų, nors ir itin taupomų katorgininkų dietai, vis tiek reikalavo mažiau, nes buvo mažiau imlios darbo rankoms. Juolab, kad jūreivius galėjai dar ir abordaže panaudoti, ko su homo motorus padaryti, suprantama, neišeitų.

Anaiptol taip pat ir nereikia manyti, kad mano kvatojimosi priežastis yra susijusi kaip nors su forçat dalimi etimologiškai – gi niekas manęs ir nevertė!

Bet man dar juokingiau prisiminti, kad kalėjimus, kuriuose buvo laikomi anie galeriniai katorgininkai, vadino… pirtimis! Kaip čia nepridėjus apie “malonumus“ to anekdotinio priežodžio, kad va, eisim į pirtį – tai tuo pačiu kartu ir nusiprausim…

Tiesa, paaiškinimas čia paprastas: prasmirdusiai tiesiogine to žodžio prasme civilizuotai Europai, prisipratinusiai prie muilo tik karalienės Viktorijos laikais, pirtis tebuvo viena – turkiška. O šie, kaip žinia, asocijavosi tik su barbarišku žiaurumu, o ne kūniškais sanctus per aqua malonumais. Net jei turkiškumas su haremais asocijuotųsi tuomet, tai ir intymumas kalėjimo duše su tatuiruotais bičais dabar – nedaug savo pobūdžiu tesiskirtų ir romantišką aureolę varge ar turėtų…

Nors, aišku, čia yra skonio reikalas, o dėl skonio ir spalvos, rausva ji ar žydra, draugų, sakoma, nėra.

* * *

Suma sumarum, bet labai tikiuosi, kad šitu tinklaraštiniu įrašu ir ekskursija į galerų istoriją aš nieko neįžeidžiau – atsiprašau, bet tikslas tikrai buvo ne toks, ir čia mano sąžinė yra rami, o jei Jupiteris pyksta, sakydavo romėnai, tai tada nafig, nes net karvė (ar ten patarlėje – bulius?) supranta, kad pykstantysis, nepaisant savo dieviškos ar šlėktiškos kilmės, neteisus, idant pagrindo tam nėra jokio: juridinio ar filologinio.

Ir jei ne visai paaiškinau aną minėtąjį miglotą įrašą, tai juk irgi ne bėda, tiesa?

Norėjau kiek mitą apie galeras prasklaidyti, o gavosi pakeliui dar apie asmenines aktualijas. Na, kas apie ką, o sodininkas – apie gladijoles.

Ahoy!

Įrašo “Apie gundymus galeromis” komentarai: 6

  1. Atgalinė nuoroda: Gausu dovanųųųų!… | Laivai ir jūrininkai. II tomas

    • Bus. Netikėtai gavosi, berašant komentarą “Verslo klasės“ redaktoriui. Perkopijuosiu, paredaguosiu ir papildysiu. Ir nuo kuklumo, aišku, mirtis man nebegrės… 😀

      Patinka

    • Turėjau visokių darbų, o ir pastaruoju metu atidaviau duoklę kitam pomėgiui ir kiek anksčiau tuomet apleistam tinklaraščiui – seiikan.wordpress.com 🙂

      Olandas jau prigrasė, kad kitai savaitei būtų tekstas. Teko pasižadėti. Tai gal ir bus. 😀

      Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.