Dodekanesas-2011: D.U.K. – kulinarinis


Kaip žadėjau praeitame atsakyme į DUK, šįkart šiek tiek apie graikų virtuvę. Nepretenduoju čia parašyti kulinarinio vadovo, bet pastebėjimais pasidalinsiu.

* * *

Graikų maistas paprastas, šviežias, skanus. Iš esmės tai yra “kaimiška“, o ne “bajoriška“ virtuvė. Bėda – daugumoje tavernų jis jau dabar yra adaptuotas turistams (visur pridedamos bulvės fri – reikia-nereikia).

Mes gi pusryčiaujam laive “lietuviškai“ ir kas kaip nori (pagal patarlę – “pusryčius suvalgyk pats“); pietūs būdavo irgi lengvi, dažniausiai sumuštiniai ir panašūs užkandžiai pakeliui plaukiant, o vakarieniauti (“stipriau“) eidavom į vietinę taverną, o ten jau – graikiškas meniu, su kuriuo visi “turistai pagal kelialapius“ susipažinę. Pagalvojau, kad informacija irgi bus bevertė, tai nebuvo reikalo aprašinėti tiems, kas skaitė mano “ataskaitas“.

Na, dar nebent priminčiau, kad graikiškas gyros yra turkiškas kebap, o tai – tiesiog “kepta kapota mėsa“, o ne tai, ką mūsų kebabinės išdarinėja pardavinėja . Tsaziki – privaloma užkandėlė, kurios nepavalgius – nėra ko šnekėti buvus ir valgius Graikijoje iš viso (jogurtinis padažas su agurkais ir… toliau tįsta seilės, tai nepasakosiu).

Toliau – ragauti bandymo būdu, pvz.: graikiškos salotos (būtinai bus su fetos sūriu!), baklava (desertas kaip pyragas), musaka (kirtis gale – troškinys), souvlaki – kepsneliai (dažniausiai vištienos), kalimari – apkepti kalmarai atitinkamai ir pan.

Vakarienė Nisiros Pali uostelyje – kepti jūros gyviai (antrame plane – tsaziki)

Žuvis vis tik brangoka (nuo kai kurios kainikių – ant kaktos akutės gali išsiversti), kad ir kaip keistai atrodytų… Bet Viduržemio jūros skurdumu dar romėnai skundėsi, tai mums, pripratusiems prie kriuksių mėsos gaminių, nėra ko ir galvos dėl to sukti.

Beje, savo žuvų Lindose pagaliau pasigavom, bet… jos buvo spalvotos, egzotiškos (iškart tuo sukėlė įtarimą), ir galop nudvėsė kibire su vandeniu dar nebaigus iš esmės viso žuvavimo proceso. Buvo noro jas kepti, kažkas entuziastingai netgi išdarinėjo… o paskui ryte išmetėm, nes tą vakarą kepti norinčių neatsirado, tad koko fantazijų pasireiškimo jų pusiau marinuoti palaikai nesulaukė.

Nepamenu, ar kas valgė sriubos, bet niekas jos ir nepasigedo. Šaltibarščių ten nėra, nes nėra ne tik barščių, bet ir kefyro. Ganėtinai keista, nes kalnuose ožių ir ožkų yra pakankamai, o šis pieniškas buizalas yra kilęs iš kalnuotos vietovės… Na, bet graikai šio technologinio proceso neįsisavino, vis tik džiugindami tsaziki bei feta.

Valgėm ir ožio (gal tai buvo ir ožka, bet mums kažkodėl pasakė, kad vis tik ožys), o mėsos pasirinkimas neapsiriboja vien kiauliena ar jautiena, bet man, tarkime, patinka ir aviena, kurios pas mus taip paprastai negausi ir ji čia pas mus yra neadekvačiai brangi. Aš taip ir nesupratau, ar ji ten yra brangesnė – vienur lyg ir truputį brangiau, kitur – neišsiskiria kainoje.

Pastebėsiu, kad balta mišrainė, kurią rusai vadina “olivje salotomis“, čia vadinama “rusiškomis“ – informacija tiems, kas pasiilgo “tautinio lietuviško“ patiekalo.

* * *

Dera atkreipti dėmesį, kad šeimyninėse tavernose pasirinkimas dažniausiai yra “dienos patiekalas“ ir gal dar kas nors, nors meniu ir ilgesnis savo aprašu. Vakare tokiose vietose – pašildyta tai, kas likę nuo pietų. Nesistebėkite – graikai savotiškai pietauja kaip ir mes, t.y. vidury dienos (po ko ir popiečio pogulio neprigulti būtų nuodėmė).

Tačiau! Jei einate turistų numintais takais, tai ir tavernos bei restoranai dirbs nuo ryto iki vėlyviausių išnaktų, ir meniu bus ilgesnis, ir pateikalų pasirinkimas didesnis. Ir – viskas adaptuota turistams. Tad puristams ir snobams gal derėtų ieškoti kokių nors užkandinių velniažin kokiuose užkampiuose.

Dar: graikams yra įprasta neskubėti valgyti, o desertą ir kavą būtinai suvartoti ne toje pačioje tavernoje, kurioje valgė. Kartais praeinama per kelias per vakarą. Ne todėl, kad pinigų turi daug, bet tiesiog vietiniai ir specializaciją žino geriau, kur kas yra skaniau, nei kitur, ir pabendrauti mėgsta. Visi patenkinti: su sąlyginai nedideliu lankytojų skaičiumi – uždirbti gauna ne viena taverna ar restoranas.

Pagrindinis patiekalas kainuoja 5-8 eurus, o pagrindinio patiekalo porcijos sunkiai vienam žmogui įveikiamos, net ir alkanam, todėl labai patarčiau neskubėti su sotesniais “starters“ imant dar ir “main course“! Grįžus ir užsukus netgi į “Čili Kiniją“ tampa akivaizdu, kad mūsų smuklininkai yra dideli šykštuoliai, pasiimantys tą pačią kainą (net kinų restoranuose, ir aš ne vien apie “čiliakus“ kalbu!) už triskart mažesnę porciją. Shame on you!

* * *

Kiekviena sala turi savo vyno, čia jis vadinamas “naminiu“. Kikladuose, tarkime, netgi galima ir kursą po vynines pasidaryti, skirtingai nuo Dodekaneso (kadangi šie priklausė dar visai neseniai italams, tai dėl vyno, matyt, “sarmatijasi“). Koks geriausias – reikia klausti vietinių (bet jų nuomonės išsiskirs, mat diduma jų salose gyvena ir dirba turizmo sektoriuje tik vasaros metu).

Taip vadinamas “sakų vynas“ dabar gaminamas specialiai, kad įgytų tą specifinį prieskonį (gali ir nepatikti!), jo galima nusipirkti ir parduotuvėse (nelabai kuo išsiskiria), tačiau antikoje sakais vietoje kamščio tiesiog būdavo užliejamas amforos viršus, kad gabenamas laivu vynas nesugestų ir neišsilaistytų. Bet apie tai ir patys graikai nelabai žino, nes gal buvo linkę praleisdinėti šalies istorijos pamokas mokykloje.

Geriamas vynas stiklinėmis iš ąsotėlio (primenančio veikiau grafiną) – dažniai tokiais mums iš sovietmečio įprastais “granionyj stakan“ (rus. briaunuota stiklinė), tad lietuvaitė Simėje perspėjo, kad neįsižeistume dėl, neva, parodytos nepagarbos, nes čia žmonės paprasti, ir su plonu bohemišku stiklu ant trapios kojelės nežaidžiama. Šlėktomis nebuvome ir dažniausiai rinkdavomės baltą vyną – nes jį tikrai atneša ir atšaldytą, o ir prie jūros gėrybių labiau tinka (snobams).

Ouzą reikia būtinai ten būnant net paragauti privaloma tvarka! Tai – anyžinė degtinė, kurią galima gerti tik gerai atšaldytą, jei kam skanu mūsų “ruginukės“ ar “bulvinukės“. Kam neskanu degtinė – gerti vienu mauku, nors ši ir degtine kaip mūsiškės nesmirda. Degtinės mėgėjai sutartinai keikia, jei tas skystis yra šiltesnis arba jo daug. Taip kalba juose alkoholinis patriotizmas.

Alaus bokalai atnešami iš šaldymo kameros, apšerkšniję – mūsų aludės galėtų nepatingėti ir taip pradžiuginti irgi. Alus, kiek pagal ne vieno mano vertinimus, skaniausias Mythos, o prasčiausias Zorbos (kadangi absoliuti dauguma lietuvių geria “etiketes“, o ne alų, tai didelio skirtumo tarp jų ir mūsų lagerių vis tiek nepamatys, tai pasiūlyčiau pasinagrinėti kainas).

Kola – 2.5 euro skardinė, ant jos parašyta “chroniams“ (ΧΡΟΝIA) ir kažkoks skaičius – nei du, nei dešimt (125). Vietoje to, kad mauktume plaukdami vien vandenį (bėda čia su gazuotu vandeniu, o Borjomi jie iš viso neturi…), pirkome ir kolos, ir fantos, ir šaltos arbatos. Karštą dieną gerai gaivina, o, siekiant apsisaugoti nuo dehidratacijos, dera gerti daugiau – vanduo ne taip ir lenda.

O alumi ne visuomet papiktnaudžiausi, nes tokiame ore alkoholio ir nedidelės dozės kala į maumenėlį nepastebimai, tačiau užtikrintai, tad yra rizika įkristi į daugiadienes…

* * *

Po kelionės likusį maistą, kuris neišpakuotas, galima priduoti atgal į marinos parduotuvę. Kartais už tai duodama pinigų, kurie čia pat ir išleidžiami papildomam ugininiam vandeniui.

Galima ir šiaip paaukoti. Tik ten nėra “grizlių“, todėl prie konteinerių palikinėti nedera: ir karšta, ir katės ištąsys. Ir graikai tokio barbarizmo nesupras, kodėl geras maistas yra išmetamas. Europiečiai po šiukšlių konteinerius nesirausia, bet… čia jau kita tema.

* * *

Dodekanesas-2011 – Pradžių pradžia

D.U.K. – apie švartavimąsi ir bendrą tvarką

_____________

(c) skipper.lt

Įrašo “Dodekanesas-2011: D.U.K. – kulinarinis” komentarai: 2

  1. gerai, kad perskaičiau jau pavalgęs… 🙂 seilės ir taip susirinko nuo prisiminimų…

    mes būdami Graikijoje “atradom“ graikiškų salotų “paslaptį“. Ten jos žiauriai skanios, o paslaptis – vietiniai, saulėje užauginti, pomidorai 🙂 Mūsuose “šiltnamiuose“ tokių nesigauna, o apie parduotuvėse parduodamus išvis nėr ko kalbėt…

    dėl vandens: ten (bent Ionijoj) parduodami į ledą sušaldyto vandens buteliai. Užsipirkai, sukišai į šaldytuvą ir turi visada gaivaus neseniai “ištirpusio“ vandens + šaldytuvas mažiau elektros valgo, bei kitus produktus vėsina 🙂

    Patinka

    • Norėjau ir aš to leduko susimesti, bet niekaip nemačiau Dodekanese pirkti, kas man pasirodė gana keista… Bet šaldytuvas ir generatorius dirbo puikiai, tai bėdų jokių neturėjom, o gėrimai visada iš jo šalti būdavo. 🙂

      Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.