Dodekanesas-2011: 11/11 – Apibendrinimai


Neaprašinėsiu paskutinės dienos ekskursijų po Koso miestą ir Koso salą – mes tą papildomą dieną buvome pasilikę dėl viso pikto, nors omeny “piktu“ turėtas būtent meltemis, galėjęs užklupti ne viduryje kelionės, o jos pabaigoje.

Planuojant įvairius projektus, “buferį“ visuomet dera pasilikti. Nes – o maža kas…

O kam buvo to maža – tas iš įgulos ir išvyko į ekskursiją vėžliukų kalnuose filmuoti. Kaip ten tie vėžliukai užrėpliojo, ir kiek jiems metų užtruko – už mano suvokimo ribų. Bet bocmanas savo išmaniuoju telefonu nelabai išmaniais rakursais įamžino. Idant vėl nebūtų apkaltintas trinant lazanijas katinų vakarienei, užuot plakęs savo kokteilio Cuba libre variantą.

Katerio šeimininkas – Metallica ir Iron Maiden gerbėjas

Aš gi nusprendžiau verčiau prasitrinti prie jachtos, pasitvarkyti. Jei taip norit, tai nuplauti pačiam kapitonui laivą atsisveikinimui – yra savotiškas simbolinis ritualas, tarsi padėka už jam laivo padovanotą kelionę…

Ko aš ten tą laivą glostinėjau dėl per didelių pastangų trinant nulaužtu šepečiu, mano vyr.padėjėjas, stebėjęs mano turškimąsi iš šalies, sunkiai suvokė, bet, matyt, rado sau vienintelį logišką paaiškinimą, kad kaitri graikiška saulutė gali perkepinti ir kiečiausią kapitonišką maumenėlį.

Ir dar turėjau pridavimui prisukti stakselio bėgelio apsaugas, kurios buvo padarytos ne “ant garbės žodžio“, o netgi “ant durniaus“: dvi iš jų pritaisiau kaip buvo (reiškia – nukris, kaip ir mums artimiausio reiso metu), o trečiai nepagailėjau ilgesnio medvarščio, išsriegto iš išmesto rašomojo stalo marinos užkampyje prie kažkokio buvusio paviljono, tad padariau bent šitą vieną netgi geriau už “originalą“. Vis tik, pačią priekinės burės kampo atitempimo sistemą derėtų perdaryti žmoniškai, nes venduojant besiplaikstantis šotas ima bilsnoti karietėlę į apsaugą, nuo ko ji neužilgo ir nulekia.

Šios mano pastangos ne tik pasekoje sutaupė mums visą susigrąžintą užstatą, bet ir pats laivo pridavimas tapo pagal trumpumą rekordiniu mano karjeroje – neužtruko nei minutės! Nespėjau net vadybininkui Thanos, pranešusiam iš pradžių apie numatomą naro pasirodymą dugno apžiūrai, padėkoti, kai jau jo buvo ir pėdos kajutkompanijoje ataušę…

Neaprašinėjau nei šito, nei tos minėtos turistinės kelionės ir ataskaitose apie “Borjomi Odisėją – Vandens stichija“. Juk ir jums skaityti nebus įdomu apie kranto turizmą bei ekskursijų galimybes – apie jas kiekvienas poilsiautojas pagal “kelialapį“, kur all inclusive, papasakoti gali.

Žodžiu, kaina 6 eurai: mėlynas traukinukas Kose veža iki Asklepiono, seniausios istorijoje gydyklos ir sanatorijos, kur vietoje doctor House praktikavo Hipokratas, o žalias – po Koso miestą, kurį ir savo kojomis galima apeiti ramiai, ir pagrindiniai vaizdai, pastebėsiu, vis tiek yra krantinėje, prie jūros.

Nes Viduržemyje miesto centras yra ne turgaus aikštė prie parapijinės bažnyčios miestelio centre, o pats uostas, šalia kurio ir būdavo žuvų, prieskonių ir kitokių atvežtinių gėrybių (prieinamos už atsiskaitymo priemones egzotiškos moterys – inclusive) turgus.

Kranto žmonėms dažnai tą sunku savo galvoje sudėlioti, todėl jie centro, būna, niekaip “neranda“…

* * *

Beje, kažkaip galvojau netgi ta proga tokį testą padaryti – ką rinktumėtės pažintiniais tikslais: apiplaukti apie salą ar joje užsikepurnėti į aukščiausią viršūnę?

Neskubėkite atsakyti, nes atsakote ne man, o tik pačiam sau…

Tačiau kam atiduodate pirmenybę – tokį keliavimo būdą arba poilsiavimo jūroje arba prie jūros ir rinkitės. Neapsiriksite.

Ne, anaiptol, nėra geresnio ar blogesnio, teisingo ar neteisingo! Alpinistai sako, kad už kalnus gali būti geriau tik ožkos trečią savaitę kopiant be moterų jūra, o Vytyje tik arklį matantis tūlas “miestietis“ kažkodėl rinksis lietuvišką kebabą pasikepti kolektyviniame sode, birbinant kaimynams savo benzinines žoliapjoves, nepamiršdamas giminaičiams ar bendradarbiams būtinai papostringauti apie nuostabų poilsį gamtos tyloje ir tyrame ore, nutylėdamas, kaip chemija naikino kolorado vabalus ar kaip nors kitaip trūčijo kurmius.

Čia yra tik pasirinkimo ir nuostatų klausimas. Nebūkite patys sau priešais ir… atsakydami būkite sau nuoširdūs ir neapgaudinėkite savęs. Lengviau bus atsakyti ir į klausimą, ar iš tikro norisi plaukti jachta.

Klausimai sprendžiant dilemą, plaukti ar ne, apie jūros ligą ir galėjimą bei sugebėjimą, patikėkite, yra visiškai nereikšmingi…

Tarp kitko, suabsoliutinti irgi nereikia, nes žmogus, kuriam trūksta dar trečios savaitės plaukimo visiškai nieko prieš užsiropšti į aukščiausią salos viršūnę. Tad gal tas testas nieko ir nereiškia. Matyt, svarbu tik tai, kaip ir ką sau atsakote.

* * *

Bet tai grįžkime prie pirminių plaukimo planų, ir klausimo, ar įmanoma buvo numatytą maršrutą įveikti.

Taip, atsakau, tikrai įmanoma. Tačiau… ar tikrai verta?

Ne, aš nesakau, kad neverta aplankyti visų tų vietų, kurias mes aplankėme ir kurias buvome numatę dar aplankyti, ir kurios dabar laukia kito mūsų plaukimo. Anaiptol! Yra ir daugiau jų lankytinų, ir laiko viskam derėtų skirti netgi irgi daugiau. Bet va laiko mes kaip tik tam per daug ir neturėjom…

Ir trūks-plyš prasinešti per dvi savaites po visas dvylika salų Dodekanese – yra ne šiaip beprotybė, bet ir kvaila užgaida. Guodžia, kad mūsų kvailumas buvo ribotas – dalį salų atmetėme iškart, vieną – išplaukę pačią pirmą dieną, o plaukimą į šiaurę – antrą savaitę, gavus meltemiuką nosin.

Nežiūrint to, maršrutas gavosi visai neprastas, o kelionė – racionali ir logiška, tarsi taip ir suplanuota.

Faktinis kelionės maršrutas: juodai – vyraujančio vėjo (meltemi) kryptis, raudonai – pirmyn, mėlynai – atgal, punktyru – atšaukta kryptis. 

Planuojant dera atsižvelgti ne tik į įgulos pasirengimo lygį ar vyraujančius vėjus apylinkėse (meltemis vasarą pučia Dodekanese iš esmės iš šiaurės vakarų, užsisukdamas prie Rodo labiau vakarų krypčiai). Dera dar visada ir pagalvoti, o koks iš viso yra plaukimo tikslas?

Jei tik paburiuoti jūroje – dėl to, matyt, neverta net ir trenktis į Viduržemį. Jei tik ekskursijos krante – nebūtina tam ir jachta tuomet. Bet jei norisi suderinti tiek buriavimą jachta, tiek ir pažintinius poreikius kelionėje, tai aš geresnio poilsio ir keliavimo būdo, prisipažįstu, net nežinau!…

Taip manau ne aš vienas. Ir net ne vien mano įgula!

Malonu buvo pamatyti iš Koso į Kardameną vykstančiame autobuse “akiniuotos kobros“ įdegiu vėjų apgairintais veidais bendrakeleivius, vilkėjusius marškinėliais su užrašu “Dodekanese-2011: Navigare necesse est”…

Dodekaneso-2011 kolegos – dar 17 čia šiauriau buriavusių lietuvių!

Taip, mes buvome ne vieni!

Oro uoste, aišku, juos užkalbinau. Dar 17 lietuvių dvejomis jachtomis antrąją mūsų plaukimo savaitę plaukė iš Koso į Patmą! Kai kas atvyko savaite anksčiau ir praleido ją važinėdami po Rodą. Nuotykių irgi turėjo – maniškė nutrūkusi priešburės iškėlimo virvutė yra niekis, palyginus su jūroje nutrūkusiais vairavimo mechanizmo lynais, privertusiais grįžti vieną jachtą atgal į Koso mariną…

Sakykite ką norite, bet vis daugiau lietuvių atranda jachtingą – pramoginį buriavimą. Pridėkite dar “našlaitėlius“ iš Gold of Lithuania projekto, kurio vienas iš tikslų (tebunie, gal tik antraeilis) – irgi įtraukti lietuvius į jūrinį buriavimą ir keliavimą jachtomis, ir suprasite, kodėl manęs negali nedžiuginti tiek ir ši tendencija, tiek ir visos mūsų (sakau “mūsų“, nes jaučiuosi ne vienišas!) pastangos ir siekiai.

Atkreipkite dėmesį, tam nereikia mamos-valstybės globos ar kokios nors valdžios malonės, europinių sanglaudos fondų pinigų ar biudžetinių lėšų pylavojimo arba kokios nors, perfrazuojant, plačiais užmojais siaurus lobistinius interesus atstovaujančios organizacijos, kontoros ar įstaigos. Todėl nereikia ir burnoti, kokia valstybė netoliaregiška ar nedosni, jei tų pinigų negali iš kokio savivaldos ar vyriausybinės kontoros iškaulinti.

Tereikia tik truputį drąsos svajoti ir nedidelio ryžto svajones įgyvendinti. Taip dar vienu žingsneliu Lietuva tampa vis labiau jūrine valstybe – jūsų pačių dėka!

Cinikai ir niurzgliai čia vis tiek prisimena pinigus… nes juk kaip gi be jų, šlamančių?!

Patikėkite, šie nėra tiek dideli, kiek išleidžiate kitokioms poilsinėms ar pažintinėms tokios trukmės kelionėms. Netgi vasaros savaitgalio Palangoje para atsieina brangiau, o apie poilsį ten, aišku, kalbos ir nėra. Kitąkart, žiū, susiruošiama netgi kelionėn į tolimus kraštus, kuri kainuoja ženkliai daugiau tokio kruizo, kaip mūsiškis.

Na, palyginimui: mano vyr.padėjėjo žmona tuopat metu vyko į Italiją poilsiauti, tai dešimčiai dienų išleido bemaž perpus daugiau už jį (dvi savaitės!), nors jos kelionė buvo “įprastinė, nieko ypatingo“ – ne pažintine, aišku, prasme, o pobūdžiu.

Dar bėda, aišku, ir tame, kad tūlas neplanuoja ir netaupo iš anksto, o dažnai vyksta iš avansu gautų atostoginių bei renkasi paskutinės minutės pasiūlymus. Arba traukia ten, kur ir kiti – su banda, nesgi “jau kaimynas buvo, tai ir man reikia atsižymėti!“. Besivaikydamas akcijų ir nuolaidų – iššvaisto kitur. Stresuodamas, kad poilsis nenueitų veltui – taip ir neatsipalaiduoja ir nepailsi… Ar, skaitant mano pasakojimą, buvo panašu į stresą, lėkimą, tuščiai leidžiamą brangų atostogų laiką?

Nenoriu pamokslauti ar per daug agituoti – pamenate gi testą sau aukščiau.

Nutrūkusio stakselfalo likutis

Bet žinokite, kad ne šventieji puodos lipdo, o jūra yra atvira ir plati – vietos pakaks joje visiems. O aš atviras jūsų klausimams ir kelionių pasiūlymams.

Kitąmet panašiu metu turėtų vis tik būti kelionė į Turkijos Mugla provincijos pakrantę – senoji Karija ir dalis Likijos (mano tinklaraštį skaitantiems dar nuo gyvžurnalio laikų, tai, matyt, ir ne naujiena; o, beje, buvau ir pernai, tik ne škiperiu – aprašymai bus viena ar kita forma). Ten plaukimai etapuose yra perpus trumpesni, poilsinė infrastruktūra geriau išvystyta, kraštas mažiau laukinis už Graikiją civilizacijos paslaugų prasme, nors gamta, jūra, vėjas, saulė – tie patys.

Na, vėjo kiek mažiau – vis tik toje pakrantėje labiau išnaudojamas dieninis brizas, o ne musoninis meltemis, bet čia jau navigaciniai niuansai, tad apie juos – ir kita daina.

Ruoškitės!

Ahoy!

* * *

Daugiau nuotraukų – facebook albume

Įžanga – Pradžių pradžia

 

D.U.K. – Apie švartavimąsi ir bendrą tvarką

_____________________

(c) skipper.lt

Įrašo “Dodekanesas-2011: 11/11 – Apibendrinimai” komentarai: 7

  1. Sveiki,
    pasibaigus navigacijos sezonui, pradėjau ieškoti buriuotojų kelionių aprašymų.Nostalgija. Patekau i Jusų tinklapį ir radau aprašymą iš Dodekanesas salyno. Dar labiau nustebau pamatęs mano šeimos nuotraukele. Net nepastebejau, kada buvau“pagautas“ į kadrą. Kad jau taip pridedu nuorodą į videoklipukus apie mūsų keliones Dodekanise. Jos buvo dvi šiais metais. Kitais metais, jei planuojate i Turkiją, gal galime kooperuotis laivais, nes mūsų kaip ir šiais metais bus du arba trys laivai.

    Sėkmės

    http://vimeo.com/32892475

    Patinka

    • Taigi oro uoste prikibau prie šeimynos, tik gal toje minioje nesimatė. 🙂 Nors jūsų kompaniją užmačiau dar autobuse – mes tiesiog pirmiau atropojom ir neturėjom išskirtinių marškinėlių. 😉

      O dėl Turkijos – pasiūlymas tikrai geras ir svarstytinas, nors kol kas yra tik ketinimai, bet nėra planų. Vis tik reiktų susirinkti įgulą, o mūsų dalis atkrenta – susilaukė atžalų, todėl neplauks. 🙂

      Patinka

      • Na, mes irgi dar neapsisprendę, nors buriuojant vis planavom i Bodrumą nulėkt, kebabų paryt, bet buvo gaila gerus vėjus palikti. Na, bet reikia perziemoti ir pavasariop dairytis laivų. Sėkmės…

        Patinka

        • Aš galvoju maršrutą Bodrum-Marmaris su pastovėjimais įvairiose vietose ir gal netgi tik į vieną pusę. Nors mielai nuvežčiau pasidairyti iki santaklausinės salos netoli Fetijos.

          Reiks gal per žiemą įdėti pernai metų plaukimą. 🙂

          Patinka

  2. Labai čiotka, kad yra kelionės planas su paaiškinimu – ką reiškia spalvotos linijos. Kitaip visa “reziume“ butų tik bla-bla-bla. Būtų taip pat įdomu, jei būtų uostų planai ir nuotykiai švartuojantis, policinė tvarka, kainos, paslaugos. Juk kalba “eina“ apie savarankiško būriavimo propagavimą, tad kiekviena “kregždė“ turi atnešti į lizdą bent po vieną riebią informacinę musę. O kad musė būtų dar ir skani, pagardinimui būtų smagu perskaityti trumpą įvadą į nacionalinę virtuvę. Kaip gi be jos. Juk ne vien grikiais lietuviai gyvi. Ir nesigėdinsiu tvirtindamas, kad vienas iš kelionės pasirinkimo argumentų (jei ne svarbiausias),- tai kulinarinis klausimas. Nes buriuoti galima ir šen ir ten, bet va, kur skaniau kvepia, ten ir traukia. Kas gi savo noru dvi savaites mis “stragonina“ (toks šiaurės šalių maistas – drožti šaldytos žuvies gabalėliai, pavadinti nuo rusiško žodžio “strogatj“ – “drožti“)?
    Sėkmės.
    Artūras

    Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.