Dodekanesas-2011: 3/11 – Sukasi ratu mano meilės laivas


2011-06-08, trečiadienis, Lindos: 36-05,828N 028-05,392E

“Sukasi ratu mano meilės laivas, vėjas ant bangų dūksta lyg pakvaišęs…“

– šią dainelę sutraukiau besipliuškenančiai įgulai, atsakydamas į klausimą, ar taip turi būti, kuomet visi Lindo įlankoje užsiinkaravę laivai pasisuko pusapskritimiu nuo pirminio stovėjimo.

Laivas ant inkaro – tarsi vėtrungės sukutis ir, būdamas pavėjui, vis yra perstumiamas į kitą priešvėjinį kursą. Dieninį brizą 5 minutės po formalios saulės laidos pakeitė priešinis naktinis. Įjungiau stovėjimo (baltą topinį) navigacinį žiburį. Ramus vakaras, kurio metu, sėdėdamas kokpite, galiu dabar ir jums papasakoti, kas nutiko per praėjusią kelionės dieną.

Kad jau Rodo simbolis “elniukas“ sutampa su Borjomi, tai nenuostabu, kad būtent šiame mieste “Borjomi odisėjos“ įgula nusprendė komandinius marškinėlius apsivilkti ir nusifotografuoti prie Rodo simbolių, sutinkamų visur, kaip ir stovinčių mano anksčiau minėtojo Mandraki uosto vartuose ant kolonų, kurios žymi menamą 7-ojo pasaulio stebuklo, Rodo Koloso (Saulės dievo Helio statulos), vietą.

Rodos Mandraki uosto vartai – Rodo Koloso vieta (debesys pranašauja vėją)

Sutvarkę formalumus, aplankę Šv. Mikalojaus fortą, kur galima pažiūrėti ir ištisai rodomą istorinį filmuką, supažindinantį su jo istorija, išplaukėme iš uosto, išsikėlėme bures ir pasukome link senosios Rodo salos sostinės – Lindo. Vėjo buvo ne mažiau 4 balų, tad teko netgi šiek tiek suvynioti bures – mažiau mus vertė ant šono,  o greitis vis tiek buvo “virš planinio“.

Tačiau kuo labiau tolome nuo Rodo miesto uostų, tuo labiau vėjas rimo…

Priešburė nesidavė pilnai išvyniojama. Galop, nutrūko jos falas (ne tai, kas, galvojate, iš visų mūsų pastangų gavosi lotyniškai, o burę už viršutinio kampo iškelianti ar ištempianti burvirvė). Laiku spėjome priešburę susukti, kol ji nesusmuko žemyn kaip maišas. Bet ir didburė bejėgiškai subliuško…

Visame akiplotyje vyravo visiška tyka (dzūkiškai – “štilis“). Kurią teko sudrumsti, patraukus “dyzel-šotą“ – užsivesti variklį. Labai ekstremalus buriavimas, jau sakiau?…

Kad jau taip, nubirbinę iki pusiaukelės link tikslo, stojome į dreifą. Tiksliau sakant, plaukti nustojome, bet laivas plūduriavo pats sau, kur jį koks dvelktelėjimas ar bangelė krustelėja, tad visiškai vienoje vietoje kaip įkaltas, aišku, nestovėjo.

Metas maudynėms viduryje jūros! Taigi, kuris plaukiojote baseine, kurio dugnas yra… taip už 386m gilyn? Beje, sveiki atvykę jau į Viduržemio jūrą – ši Rodo salos pusė jau nebe Egėjas.

Kol visi ruošėsi, ir aš pasiruošiau saugesniojo pasiplaukiojimo priežiūrai: nuo kairiojo borto galinės klampės ant švartovo paleidau tarpusavyje suraišiotų krancų (čia tie “kabikai“, kurie iškabinami laivašoniuose apsaugoti jų šonus – tarsi buferiai) girliandą, o nuo dešiniojo – švartovą su viena gelbėjimosi liemene. Gavosi savotiškas perimetras plaukiojimui.

Tai nereiškia, kad kiekvienas, iš jo ribų išplaukęs, būtų užkabintas kobiniu už žabtų ir išluptas atgal, bet saugumo jausmą padidino iškart, tad ir merginos sulipo pasipliuškenti paskui vaikinus. Prisipliuškeno iki soties, išlipo visi žvalūs ir kupini naujo potyrio sukelto įspūdžio. Šįkart ir mano padėjėjas Ernestas tokias maudynes įvertino itin teigiamai.

Mat, aš nepasakojau, bet pakeliui link Rodos jis labai spurdėjo noru įšokti į jūrą ir paplaukti paskui laivą, kuris, jo galva, labai jau lėtai plaukia. Kadangi prieš tai visiems gerokai pats įkyrėjo cituodamas balsu visada neigiamai pateikiamas, net geras, naujienas iš nežinia kurių galų prisigriebto lietuviško laikraščio (bent jau horoskopai visiems tiko ir buvo linksmai įvertinti!), tai nusprendžiau pratraukti jį senu papročiu už bausmę pro kilį leisti išbandyti, kiek laivas iš tikro “lėtai“ plaukia…

Atrakcionas “Kuiliažuvė“ prasideda…

Atrakcionas, kuomet kas nors jachtos tempiamas kilvateryje už virvės, vadinamas Kauno mariose “kuiliažuve“ – panašiai taip vargšas velkamas jūreivis dažnai ir jaučiasi: nei kuilys, vedamas skersti ar kastruoti, nei žuveliokas, neapsisprendžiantis, kiek vandens dar ryti, ir kodėl žiaunos orą gaudo taip konvulsiškai. Aišku, žviegimo tiek laive, tiek ir vandenyne, paprastai irgi netrūksta (och, ta vyriška kompanija kitąkart…)

Jei nuo 3 mazgų greičio jau vanduo numaudinėja kelnaites, tai šįkart greitojo plaukimo už virvės entuziastui teko dar trečdalis ar kartais iki pusės papildomo mazgo, kurių galima neskaičiuoti, mat jis savo atletiško kūno mase greitai juos nugesino, greičio rodmenis suapvalindamas iki gražaus skaičiaus.

Pramoga, kuriai pasirengta buvo irgi visokeriopai (bocmanas laivagalio platformoje stovėjo prisirišęs saugos diržu ir pasirengęs ištraukti plaukiką, pririštą tvirtai per krūtinę ilgesniu švartovu), visą entuziazmą šokti iš laivo ir bandyti jį pasivyti, net kai jis “nepaplaukia“, atmušė iki kelionės galo irgi.

Norinčių ją pakartoti daugiau irgi neatsirado, tad šiandienos jau maudynės ramiai dreife – praėjo be adrenalino ir ekstremalių pojūčių poreikio. Visiems – į gerą.

Rodos Mandraki – Rodos Lindos 2011-06-07: 26.1 nM per 5.87 h.

Birbinant vėl, pakeliui merginos pasvarstė, kad reiktų nusipirkti plaukiojimo ratus ir kamuolį. Ir ką sau manot?

Išsigriebėm iš jūros du ratus ir pripučiamą kamuolį! Ar čia vietinis Poseidonas susimylijo, ar čia kažkas vakar pasimeldė Šv. Mikalojui (jūreivių ir keliautojų globėjui) kurioje nors kryžiuočių  bažnyčioje, ar čia kuris nepagailėjo pažadėti ilgesnės ir storesnės žvakutės suvalkiečių dievukui Taupukui…

Lindas – senoji Rodo salos sostinė, bet ją nusprendėme aplankyti kitąryt, ir gal buvusioji sostinė dėl to labai neįsižeidė. Nes labai jau tingisi organizuoti keltų reisus jachta-krantas, o maisto dar ryte Rode prisipirkome ateinančioms penkioms dienoms, tad poreikio lipti į sausumą nėra. Kol kas stovime įlankoje ir žiūrime į 3D atviruką, prisikirtę iki soties vakarienės.

Lindos Akropolis nuo mūsų laivo

Bocmanas vėl užmerkė meškerę…

Bet šįkart jau jį pagaliau aplankė sėkmė! Žuvys kibo viena po kitos, gražios, kaip iš akvariumo, tik didesnės – lyg karosiukai iš klebono tvenkinio Liudvinave. Visiška mums nepažįstama ir nežinoma plaukiojanti egzotika.

Locija žuvų paveiksliukų pašykštėjo, tai ir neaišku, ko čia tokių prisigaudėm iš tikro. O žuvys – tylėjo kaip žuvys ir pačios neprisipažino.

Na, blogiausiu atveju, tai antrąkart arba tokių negaudysim, arba nebus kam jų jau ir valgyti…

* * *

Daugiau nuotraukų – facebook albume.

Įžanga – Pradžių pradžia

Ankstesnė ataskaita – Pasveikinkim vieni kitus!

Trečioji ataskaita – Toks jachtingas mums nereikalingas

_________________

(c) skipper.lt

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.