Marinistika

Ką krautis į kruizą jachta Viduržemyje vasarą? 2/5

Ši dalis yra aktualesnė, be abejo, burvedžiams (škiperiams).

Tačiau planuojantiems jais būti arba jau esantiems pirmiesiems jų padėjėjams, kurie nuoširdžiai nori padėti ir prisidėti, sąrašą pasinagrinėti prieš kelionę irgi pravartu. Bent jau, gal dalį rakandų priglausite savo bagaže?

2. Škiperio dokumentai ir reikmenys

  • Buriuotojo diplomas ir papildomi dokumentai

Škiperio (bareboat skipper arba yachtmaster ar prilygstantis nacionalinis) diplomas ar reikiamą vadovauti pramoginiam laivui laivavedžio kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas.

Europos Sąjungos vandenyse nacionaliniams kvalifikaciniams laipsniams patvirtinti reikalaujamas dar ICC – International Certificate of Competence, – nebent, tokia organizacija jau ir taip išdavinėja iškart savo “kapitoniškas teises“ (sic!) tokiame formate.

Kitąkart būtina pasirūpinti savo ir atitinkamų įgulos narių papildomais dokumentais, kad būtinai pasiimtų, tarkime – patyrusio burininko (competent crew) arba pamainos vado ar flotilės burvedžio (watchstander/flotilla skipper) diplomą (atitinka mūsiškis LBS išduodamas II eilės vairininko).

Mat tokio žmogaus buvimas įguloje, greta škiperio, yra reikalaujamas ir, tarkime, Graikijos įstatymais. Tačiau antrojo kiek prakutusio jūrininko (angl. able seaman) buvimas laive yra suprantamas – vis tik švartuojantis dar vienos poros rankų, kai kažkas stovi prie vairo, tikrai reikia.

Jei patyrimą patvirtinančio pažymėjimo Lietuvoje niekas, be A. Dovydėno Kreiserinio buriavimo mokyklos, neišdavinėja, tai irgi ne bėda – pvz., graikų čarterinė bendrovė duoda užpildyti ir pasirašyti oficialią trumputę “pasižadėjimo“ formą, vadinamą deklaracija, kad stažas ir buriavimo patirtis turimi.

Taip naudingas yra VHF radio operatororiaus pažymėjimas. To griežčiau reikalaujama Adrijos jūroje, nei kol kas Egėjo – graikai ir turkai į tai žiūri atlaidžiau, nes juk į bareboat skipper programą ir taip įeina VHF radio operatoriaus kursas, tad jiems kol kas nėra poreikio reikalauti atskiro popierėlio. Juolab, kad apstu visiškai civiliuotų ir išsivysčiusių šalių, kur joks kvalifikacinis dokumentas nereikalaujamas pramoginiams nedideliems laivams vidaus (turima omeny – ir teritoriniai) vandenyse iš viso. Ir tų šalių piliečiai savo sugebėjimą valdyti laivą patvirtina kitaip.

Kaip ir čarterinė bendrovė vis tiek turi teisę pareikalauti praktiškai parodyti, kaip sugebate susitvarkyti, kad išsklaidytumėte jiems kilusias abejones dėl jūsų pateiktų “keistokų“ popierių iš “keistos“ šalies, išduotų “keistos“ organizacijos (angl. strange – dar reiškia ir “svetimas“, bet kad jau “Karibų jūrų piratai“ supsis naujoje serijoje ant “keistų bangų“, tai…).

Dar prie diplomų ar sertifikatų naudinga turėti ir jūrmylių knygelę (logbook) ar kitus panašius buriavimo stažą patvirtinančius dokumentus. Paveiksliuke žemiau – A. Dovydėno KBM mano gauta vs IYT išduodama (už atskirą nedidelį mokestį) tokia knygelė:

Abejose yra ne tik atžymos (dažnai jos yra ganėtinai neformalios – buriuoja gi džentelmenai, kurie žino, kas yra garbės žodis) apie nuplauktas jūrmyles ar maršrutus, bet ir įrašai apie buriavimo kursus.

Suprantama, ne visos ir ne visuomet čarterinės bendrovės šiais įrašais domisi, todėl tokios knygelės, jei neplanuojama pereiti į profesionalus ir dirbti jachtų kapitonais skippered charter srityje, gal yra labiau skirtos jų savininko savimeilę paglostyti, todėl ir klastoti įrašus joje ar sukčiauti prieš save – tikrai būtų kvaila. Nors mūsų žmonėms kažkodėl tokie klausimai dėl “pagudravimo“, pastebėjau, vis dar kyla (o gaila, nors… nekeista, kai pagalvoji).

Visumoje, dera pasiimti originalus tų dokumentų, kurių ir taip paprašo čarterinės bendrovės iš anksto užsakinėjant jachtą, ir kurių kopijas, matyt, jau ir taip nusiuntėte.

  • Čarterio sutartis ir mokėjimų kvitai

O taip pat ir susirašinėjimo laiškų kopijos ir netgi atsiųstas iš anksto inventoriaus sąrašas – padeda išvengti nesusipratimų.

Nebūtinai jų prireiks, nes nereikia iškart taip jau ir manyti, pripratus prie mūsų “šauniųjų“ viarslinykų, kad čarterio bendrovė ir nusiteikusi taip jau iškart sukčiauti ar “išdurti“, tačiau dera prisiminti, kad buriuojama dažniausiai tose šalyse, kur viskas neretai yra dzin ir vyrauja visiškas atsipalaidavimas…

Todėl jūsų popieriai nebūtinai tvarkingai susegti į segtuvą ir yra visada po ranka, o ir ne vienintelis esate klientas, kad vien apie jus, mieląjį, tik galvotų ir savo prieš kelis mėnesius duotus pažadus prisimintų. Jei gavote kokias išskirtines sąlygas – jūsų teisė yra ne tik į jas, bet ir pareiga mandagiai apie jas priminti.

Kyštelėsite šį proof-ą, blogiausiu atveju.

  • Įgulos ir keleivių sąrašas

Crew and passenger list – jo paprašo iš anksto, bet dera turėti atsispausdinus savo kopiją. Jei ketinate kirsti laivu valstybinę sieną – daugiau kopijų nepamaišytų.

Reikalinga informacija jame (dažniausiai): vardai ir pavardės, adresai, paso numeriai (patikrinkite pasų galiojimus!), tautybė (turima omeny pilietybė – pagal pasą išdavusią šalį), pareigos laive. Šuo atveju apsiribojama dažniausiai tik tokiomis pareigomis: skipper arba master; co-skipper arba mate; taip pat likę – crew bei passenger.

Tačiau, mano manymu, pastarųjų geriau “neturėti“ iš viso, visus įrašant “įgula“, nes bet kuriam vėliau malonu turėti jūrmylių stažą (va, tik ar vietinės nacionalinės visuomeninės buriuotojų organizacijos angažuoti pareigūnai jūrmyles “užskaitys“ – čia jau kitas klausimas), o patampyti virveles ar palaikyti už vairo vis tiek proga atsiras.

Kaip ir galimi, nors mažai tikėtini civilizuotuose kraštuose, keistesni kai kurių arčiau arabų šalių muitinės pareigūnų šių “pareigų“ traktavimai, kuomet gali prikibti, kodėl užsiimate keleivių “tarptautiniu“ pervežimu pramoginiu svetimos šalies nuomotu laivu be atitinkamo leidimo. Todėl į laivą tik “keleivių“, ypač linkusių aikštytis, neimkite.

  • Locijos, jūrlapiai, žemėlapiai

Laive dažniausiai yra – duoti privalu pagal šalies čarterio taisykles (pasitikslinkite, kas bus konkrečiai!), tačiau visada pravartu pasiimti savus, iš kurių ruošėte ir planavote kelionę.

Viduržemiui rekomenduoju Rod Heikell locijas (pilot book) – nukniaukti iš interneto aš jų neradau, tai ir nesiūlau pasiduoti šiai nuodėmingai pagundai – galima užsisakyti iš Imray. Tačiau tos knygos yra vertingas pirkinys, ir ne vienai kelionei.

Dar informacijos nemokamai galite prisirankioti ir internete, tame tarpe ir cruiserswiki.org bei sailingissues.com (dalinkitės nuorodomis, jei turite dar ką geriau!) – atsispausdintą informaciją iš jų irgi gerai turėti, nes ne visuomet bus proga prisijungti prie interneto ir pasižiūrėti.

Jūrlapiais labai patogu naudotis kokpite ir planuojant kelionę, bet modernioji elektroninė navigacija užvaldo vis labiau, juolab, visas komercinis laivynas prie elektroninės navigacijos pereina pilnai nuo 2018-ųjų, tad ir popierinių jūrlapių leidyba taps nepatraukli – galim mes, mėgėjai, jų visai dėl tos priežasties vėliau netgi pritrūkti.

O ir aš abejoju, kad skaičiuosite savo buvimo vietą pagal kranto orientyrus ar žvaigždes ir dėliosite kursą jūrlapyje. Bet jei ilgitės braižybos pamokų, tai tam reikalui pasiimkite ir navigatoriaus įrankių bent minimumą: pieštuką, trintuką, lygiagrečią arba slankiąją liniuotę ir skriestuvą.

  • Laivo žurnalas (log)

Daiktas, į kurį dažnai numojama ranka, tačiau yra reikalaujamas. Labai nustebčiau, jei būtų pridėtas prie laivo inventoriaus.

Todėl reikia turėti savo! Jei pamiršote įsidėti, tai ne bėda, nes uoste rasite jei ne kokią kanceliarinę knygą, tai sąsiuvinį nusipirkti. Laivo žurnalui nėra nurodytos standartinės formos, tačiau čarterinėje sutartyje yra dažniausiai netgi nurodytas reikalaujamas pagal vietinius įstatymus įrašų minimumas, kaip ir jų periodiškumas (bent kas valandą).

Svarbiausia informacija, mano galva, jei nepridėta papildomos, yra ši: laikas, buvimo vietos koordinatės, kompasinis kursas (faktinis vairuojamas pagal kompasą – ko reikalavo šturmanas, jis turi savo užrašuose ir taip), vėjas (užrašoma kryptis ir balai pagal Boforto skalę, pvz. NW-3), slėgis (naudingas oro permainoms prognozuoti), oro ir aplinkos sąlygos (saulė, rūkas, lietus, matomumas iki… nM, ir t.t. – trumpai), veiksmas ar pastabos (išjungtas variklis, pakeistas kursas, pasikeitė vachta ir t.p.).

Yra labai naudinga užrašyti variklio darbo valandas, net ir čarterinėje jachtoje (kartais to reikalaujama sutartyje, nors į tai ir žiūrima pro pirštus, vengiant per daug apsunkinti atostogomis besimėgaujantį klientą), nes tai yra ne tik gero tono požymis, bet ir geros jūrinės praktikos.

Kiti duomenys, mano manymu, yra tik antraeiliai (pvz., lago parodymai, bangų aukštis ar užbortinio vandens temperatūra), bet jei dėl kažkokių priežasčių yra svarbūs (rasos taško apskaičiavimui, prognozuojant rūką) ar esate pripratę rašytis ir juos – užsirašykite, nors praktikoje pastebėjau, kad dažnai tos skiltys paliekamos tuščios “iki geresnių laikų“ ar “kai atrodys būtina“. Tos laikas niekad ir neateina.

Prie koordinačių žurnale gali būti naudinga pažymėti (galima ir simboliu), kokiu būdu jos gautos, jei rašoma tai iš GPS (fix – taškas apskritime), tai išskaičiuotos pagal orientyrus (estimated – taškas trikampyje) arba pagal nueitą kelią (dead recon – X), tačiau tikėtina, kad visi įrašai bus tik pagal vieną sistemą ir gauti vienu ir tuo pačiu būdu, todėl – skonio reikalas, ar pasilikti šitą žymėjimą iš tikro tik jūrlapiui, kur jam ir vieta.

Tarp kitko, visiškai teisėta yra daryti įrašus tokiame žurnale netgi svetimos valstybės jachtoje savo gimtąja kalba, nebūtinai tik anglų.

  • Šnibždės

Užrašai bei potvynių (jei tokie regione yra) ir vėjų bei srovių lentelės ir pan.

Nes kad ir kiek legenda tapęs griežtas egzaminuotojas K. Jurevičius būtų jus iškratęs, bet navigacinių šviesų išdėstymą naktiniu metu ar dar kokius rūko signalus (mažiausiai reikalingi buriuojant čarterine jachta Viduržemyje vasaros atostogų metu) verta pasiimti užsirašytus į “šnibždę“, net jei atmintimi nesiskundžiate, nes ne kasdien gi naudojant – pasimiršta.

Geriau turėti po ranka užrašus su patarimais ir žinoti, kad turi, nei manyti, kad žinai, todėl jų ir nereikia. Bet dar kvailiau yra apsimesti, kad esi labai patyręs jūrų vilkas, todėl jokie užrašiukai-konspektukai gi nereikalingi (o manote, kodėl kapitonams gamina raudonos ir žalios spalvų tos pačios poros kojines?).

Aišku, dienos navigacinius ženklus ar bujas bei prasilenkimo taisykles tai gal ir be šnibždžių reikėtų mokėti…

  • Rankinis GPS

Stacionarūs būna jachtose, bent jau rodantys koordinates ir nebūtinai suporuoti su elektroniniu jūrlapiu, bet retoje – išvestas papildomas monitorius į kokpitą prie vairo (gi dėl visai suprantamų priežasčių – pvz., pagundos vairuoti pagal GPS).

Kas įpratęs sekti aplinką ir kursą pagal jūrlapius, o kas – pagal rankinį GPS nuolat pasitikrinti (nepamirškite zoom funkcijos trūkumų – ne visuomet visi pavojai atsispindi, net jei ir įvesti!). Daugelis mobilių telefonų jau turi ir GPS įmontuotus, tad jei dar ir instaliuoti juose jūrlapius, tai poilsiniame buriavime galima tenkintis ir “skambutis draugui“ funkcija, ne vien “pagalba iš orbitos“.

Be dažnai jau esamo dabar juose barometro, dar viena maloni įmontuota tokiuose GPS funkcija – saulės laidos laikas vietos laiku, kas naudinga ne vien laivo vėliavai nuleisti pagal tradicinį ceremonialą (o čarterinėse jachtose ji yra paprasčiausiai padžiauta ant achterštago).

  • Rankinis kompasas

Aš turiu kišeninį su slankiojančiu kryptuku – tinkamą pelengams nustatyti.

O laivas kompasą, be abejo, jau turi. Ir dėl navigacijos, tai GPS netgi rodo ne kompasinį, o kursą pagal “tikrą Šiaurę“.

Tačiau toks mano minimas kompasas iš esmės yra naudingas daiktas ne tiek buvimo vietai ar kursui nustatyti, o pelengui, ypač naktį – juk jei pelengas į pagal navigacines šviesas judantį daiktą nesikeičia, tai gresia susidūrimas (iš akies ne visada tiksliai “užmesi“).

Nėra pirmo būtinumo daiktas, nes naktį normalūs žmonės miega, o atsipalaidavę – siaučia krante. Bet kai turi – tai ir ramiau. Galop, nuobodžiaujanti vachta turės bent jau ką veikti “imdama pelengus“.

  • Laikrodis

Laive vadinamas išdidžiai chronometru, net jei tik yra tik rankinis.

Anksčiau joks navigatorius be chronometro plaukti nebegalėjo nuo Joshua Slocum laikų, nors tas šaipėsi, kad dar jaunesniu būdamas puikiausiai be jo išsivertė, o ir kelionėje jo chronometras už 1 dolerį pametė minutinę rodyklę, tačiau kažkaip šiam nesutrukdė apiplaukti aplink pasaulį ir nepaklysti. Laikrodis, šiaip jau, kartais atstoja ne tik sekstantą, bet ir kompasą.

Galvodami apie laikrodį, beje, nebūtinai ieškokite tik neskęstančio ar nardytojams skirto. Pilnai pakanka buriuotojams (ir nebūtinai kokio Rolex Yachtmaster III) tinkamo, kurio vandens atsparumas yra 5 bar. Maudytis su juo nerekomenduotina, kad ir ką sakytų pardavėjai ar išdidžiai skelbtų jų reklamėlės apie “panirimo gylį“ – pakalbėsite apie tai vėliau su laikrodžių meistru…

  • Nešiojamas kompiuteris

Arba kita wi-fi arba GPRS ryšio priemonė (pvz., telefonas išmanusis). Naudingas daiktas ne vien GPS jūrlapius persikelti stambesniu planu, bet ir susižinoti orų prognozę.

Ne velui juokaujama, kad anksčiau, kad sužinotum, koks oras lauke, užtekdavo pažvelgti pro langą, o dabar – reikia pažiūrėti į interneto “langą“… Aišku, yra ir kitokių priemonių gauti orų prognozę (netgi per laivo VHF radiją), kaip ir jūrlapis, žinia, išsiskleidžia ant stalo plačiau už didžiausio skersmens monitorių.

Kai turėsiu mažiuką kelioninį su itin ilgai veikiančia baterija – tuomet ir galvosiu, tįstis jį, ar apsieiti be interneto (get life, people!), mėgaujantis jūra, vėju ir bangomis (ir stebint akylai orų permainų ženklus dar, kad “neprisimėgaučiau“ iki štormo). Daromės per daug priklausomi nuo technikos…

  • Trispalvė arba klubo vėlukas

Pastarasis (burgee) yra parankesnis dėl to, kad galite jį iškelti po dešiniu skėtikliu (zalingu), nes ten flagfalas (signalinė virvelė) yra nutempiamas, o po kairiu kažkodėl neretai “pamirštama“. Trispalvė nuomotoje svetimos šalies jachtoje ir jūroje gi gali būti kabinama tik po kairiuoju.

Galima ir apsieiti be savo šalies vėliavos, bet… juk kažkaip maloniau, kai Trispalvė virš galvų plazda, tiesa?

Kai kurie dar pasiima ir signalinių vėliavėlių, nors laive kartais komplektas – alfą, papą, kvebekąromeo su iksrėjumi ir pan., ar netgi specialias savas: “ragana ant šluotos“ – merginos krante, saugu užeiti; “taurelė“ – visi kviečiami išgerti; “undinė“ – vyrukai krante, merginos be priežiūros laive, ir t.t.

  • Batraiščių rinkinys

Gabentis lėktuvu didelį ryšulį virvių nėra paranku, bet kartais pravartu paimti raiščių ir virvelių ne šiaip kokiems palaidiems galams laive parišti, bet kelionės metu (ypač, kai skrydis yra su persėdimu) pasimokyti visiems mazgus raišioti. Mano galva, tai naudingesnis laisvalaikio praleidimo būdas už laiko mašiną ugninio vandens pavidalu iki kelionės pradžios, o ir pramokti keletą mazgų surišaišioti yra ne šiaip pravartu naujokams, bet ir privalu.

Siūlyčiau pasimokyti rišti gelbėjimo kilpą, o pažengusiems – dar šteką, kuris tinka ir krancams rišti (bent jau būsite tikri, kad jų nepamėtysite netinkamiausiu momentu), ir bramšotinį (iš bėdos – tiesųjį su rifiniu, bet tokiu batraištiniu dviejų skirtingo storio virvių nesurišite tvirtai). O jau ypatingai gabiems – krancinį (vimblinį su kilpute) ir stividoriaus (aštuoniukė – čia tiems, kurie jau ypatingai gabūs, bet dar ne itin).

Klampavimą (rišimą ant klampės) gi parodysite vietoje, pravesdami įgulai įprastinį instruktažą.

* * *

Pradžia: 1/5. Dokumentai ir kiti popieriai bei susiję reikmenys

Tęsinys: 3/5. Asmeninės higienos reikmenys

_____

(c) skipper.lt

Reklama
Standartinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s