Blogiau už akmenuką bate gali būti tik smėlis sargyje! – italų liaudies patarlė.
* * *
2010-06-24, ketvirtadienis, Gižycko
Nuparpę nusprendžiam pusę šešių vakaro patraukti į miestą, kad jau lietutis vėl aprimo ir snukutį kyštelėjo saulutė. Kulniuoti visi tingi, rasdami svarų pasiteisinimą – “o jeigu vėl lietus, o rankos apkrautos krepšiais su maistu?“. Tragedija dorėnų stiliumi.
Todėl sušokame į miniveną ir išvykstame į “ekskursiją“ po Gižycką. Kad jau pirmądien įgula apžiūrėjo Lėcių kanalo pakrantę su pasukamu tiltu ir paslampinėjo tais kraštais vėpsodami į kryžiuočių pilį anapus šio kanalo, o kultūrinė dalis su gidu (reiškiasi, manim) dar numatyta rytoj, tai nusprendžiama išvyką paskirsti šopingui.
Bet skudurų niekam nereikia, o ir pakeliui Suvalkuose yra “Suwalki Plaza“ – lenkų nedrąsus bandymas pratintis prie mums taip įprastų jau shopping mall. Todėl nusprendžiam aplankyti maisto parduotuves, nes norisi šviežesnio ir gardesnio maisto vakarui beigi rytojaus pusryčiams.
Pakeliui pravažiuojam pro vieną iš nedaugelio išlikusių istorinių pastatų, kuriame įsikūrusios dabartinės valstybinės įstaigos. Kažkada čia buvęs nemenkas prūsiškas dvaras, ar bent jau jo pagrindu pastatytas šis mūrinukas, turėjęs kažkokią istorinę ir tuomet – visuomeninę reikšmę (apie ją geriau papasakotų visai netoliese esančiame turizmo informacijos biure), o dabar tai – Gižycko viso pavieto rotušė arba savivaldybė:
Gižycko pavieto rotušė
Mus, pripratusius prie barokinio stiliaus baltumo ar linksmo geltonumo, pilkuma nuteikia melancholiškai, ypač tokiu nevasarišku oru. Tai ir nesustojam.
O lengviausia rasti maisto prekių parduotuvę, priklausančią tarptautiniam “Lidl“ tinklui, kaip tik įvažiuojant į Gižycką, nes ji yra anapus gatvės, kurioje ir Gižycko viena svarbiausių puošmenų – vandentiekio bokštas:
Gižycko istorinis vandentiekio bokštas
Šiuo metu šis bokštas savo pirminės paskirties neatlieka – miesto vandentiekis tenkinasi šiuolaikiniais siurbliais, kuriems užpumpuoti vandenį į aukštį nebūtina, o ir tik toks bokštas nebepajėgtų aprūpinti miesto vandeniu, kaip to pakakdavo anuomet.
Tačiau nereiškia, kad bokštas yra paliktas tik dėl grožio! Skirtingai nuo mūsų papročių, kuomet koks nors istorinis pastatas yra bent jau atrestauruojamas ir dažniausiai paprasčiausiai “numetamas“ kaip nereikalingas su užrašu “saugoma valstybės“, verslūs lenkai dažniausiai jam randa praktinį pritaikymą. Todėl čia yra įrengta kavinė, o pačiame viršuje – apžvalgos aikštelė. Už kažkiek auksinų (kažkur mačiau minint 15 zlotų, bet nesu tikras) galima turėti visai neblogą pramogą.
O koks nors gidas dar ir paporins apie miesto plėtrą, jums iš viršaus dairantis į apylinkes. Miestas dabar gerokai pasikeitęs, nes karas jam nebuvo labai gailestingas, bet aš vien dėl gido pramogos norėčiau išklausyti, kaip čia viskas per amžius buvo “lenkiška“, o prūsai (vokiečiai, kaip ir rusų sentikiai, beje) – tarpo draugiškų lenkų tarpe lyg tarp kitko. Gal net apie lietuvius ką nors papasakos – jų čia yra, kaip sako valdžios įstaigų informacija, gana nemenka tautinė mažuma.
Radę bokštą – rasite greta ir maisto parduotuvę. Jei klaidžioti po miestą nesinori, o maisto kaip mes iš Lietuvos savaitei nesivežat (nes “apie viską pagalvoja Maksima“, ar ne?), tai dalis įgulos gali puikiausiai atlikti šitą “mamuto nudobimo“ simbolinį ritualą genties labui kol škiperis priiminės laivę iš bendrovės.
Yra dar kelios didėlesnės ar mažėlesnės maisto prekių parduotuvės, tame tarpe “dievo karvė“ (Biedronka) bei “rupkė“ (Žabka). Mes gi lankomės ir šį tą nusiperkame bene didžiausioje (išlepinto prekybcentrių lietuvio požymis…) visame Gižycke – “Kaufland“:
Kaufland – čia pasijausite vėl kaip namie…
Beje, Marijampolės pieno konservų fabriko kondensuotas pienas čia pakuojamas dvigubai didesnėse pakuotėse – tokių aš Lietuvoje nemačiau prekyboje. “Nesąmonė“ (nes kas tokias pirks?!) arba “neapsimoka“ (prekybos centrui nuo maržos mažiau nubyra) – matomai yra pagrindinė tą paaiškinanti priežastis.
O šalia parduotuvės – ir kioskelis, kuriame be keptos vištos (“kurcze pieczone“ – tai ir yra, ne keiksmas čia) dar rasite įprastą kiekvieno save gerbiančio (tas, kuris gerbia mažiau, valgo “miertviečiokus“: beliašus, kibinus ar čeburėkus) gezo maistą – kebabą:
Kebabai -jie visur!…
Iš tikro, tai mane džiugina kebabo kaina – kažkas su mūsų viarslinykų godumu ne taip…
Išvažiuodami kiek po aštuntos vakaro iš prekybcentrio aikštelės ir praleisdami priešpriešiais atvažiuojantį automobilį įvairuojam į remontuojamo kelio duobę, kurios žvyrą baigia ratai išmalti. Toliau važiavimą lydi keistas garsas, tarsi kažką būtume atmušę, atplėšę ar sulankstę. Stabtelim centrinėje alėjoje, landžiojam po mašina, dairomės – akivaizdu, kad autorizuotame servise nei vienas nedirbam, tad diagnozę iš akies nustatyti sunku. Stabdant – toks klaikus pjaunamo metalo garsas, kad iki paširdžių nueina ir neturintiems inžinerinių genų.
Pakeliui iškeliu darbinę hipotezę, kad tarp stabdžio disko ir trinkelių įkrito akmenukas.
Piršto prie smilkinio niekas nesukioja, bet žiūri į mane taip, tarsi sakyčiau, kad elektrą galima kibirais atsinešti. Bandau pasakoti, kad man taip kažkada buvo seniai seniai, kuomet dar buvau jaunas bernas ir važinėjau audė šimc (vardu ji buvo Brundelhilda… Audi 100CC, ne mergina!) – tuomet irgi per žvyro duobę išmuštame asfalte pervažiavau ir po to ieškojausi estakados, kur galėčiau ratą nusiimti ir apžiūrėti.
Jik-jik-jik… – atitaria besisukantis ratas. Nemygiant stabdžių – povaliukais, kaip sakoma Suvalkijoje, iki savo COS aikštelės atvažiuojam. Juokinga, kad nuo lenkiško sovietmečio laikų čia yra likusi ir estakada – tuomet gi kiekvienas šoferis buvo ir mechaniku. Merginos patraukia su lauknešėliais į laivą vakariene rūpintis (gi jau pusė devynių vakaro!), o mes su mechaniku susirandame domkratą bagažinėje ir pasikeliame tą mašinos ratą, kuris kėlė įtarimą, nekvaršindami galvos dėl estakados.
Pakeltas ir ranka prasukamas laisvai ratas atitaria savo šlykščiu “jiiiiik-jiiiik-jiiiik...“
Reikia nuimti ratą – o toliau bus matyt, nusprendžiam. Ir kaip tarėm – taip ir padarėm!
Ir ką mes ten, manote, radome užlindusį?
Akmenuką!
Paprasčiausią žvyro akmenuką, kuris jau ir pajuosti spėjo ar tai nuo alyvos, ar tai nuo asfalto dulkių, ar tai nuo besitrinančių stabdžių trinkelių dulkių, ar tai nuo nepraustų mūsų rankų.
– Ir kas galėjo pagalvoti… – atitaria man mechanikas.
Na, bent jau mano spėjimas buvo tikslus, tad gedimo pašalinimas nekerta per kišenę. Pasitvirtinusi darbinė hipotezė, susisteminta empyriškumu (ar kažkaip panašiai). Juk visada sakoma, kad geriau – patyręs. Arba: senas arklys vagos negadina. Arba: teorija, brolau, sausa šaka, už tai gyvenimo vaisingas medis žydi. Arba: už vieną muštą – dešimt nemuštų duoda. Arba…
Gana pliurpti. Uždedame atgal ratą ir traukiame į prieplauką merginoms pasigirti, kokie mes šaunuoliai, nes nežmonišką (jau sakiau apie širdį veriantį garsą?) gedimą va ėmėme ir per dešimt minučių sutaisėm! Nusipelnėme kažko…
Atsidarau nusipirkto bocmaniško alaus – tinkama proga, tarsi į vandenį žiūrėta, anot priežodžio! O į vandenį pastarąją savaitę žiūrėta buvo tikrai nemažai…
Širdį veriantį garsą sukėlęs akmenukas ir širdį glostanti bocmaniško alaus skardinėlė
Devintą vakaro – ir pelnyta vakarienė. Po jos įgula, kaip įprastai, sėda kortomis pliekti “Uno“. Aš gi iš neturėjimo ką veikti imuosi bocmano pareigų, kad jau tokio alaus pribembiau (ypatingumu kokiu nors nepasižymi, širdį glosto pavadinimas, o skirtumo su kokiu Faxe ir nerasčiau – be etiketės…) – papildau vandens baką. Kadangi prisijungę prie elektros, tai krauname laivo bei navigatoriaus ir jungos telefonų akumuliatorius.
Apie pusę dvyliktos, pasiekusi visus “Uno“ rezultatyvumo rekordus, įgula eina ilsėtis.
Lyja…
* * *
Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“
Ankstesnis: “Pietų kryptis“
Tęsinys: “Dedam kryžiuką, arba Praskeltagalvis pyarščikas ne savo noru“
Skipper_LT 