Dar kartą apie sąvokas ir įvardus, arba – O kas ta burluotė, bureivos?


Panašia tema esu jau rašęs anksčiau (tik gal ne visi po archyvus kuičiasi?), tačiau “aukštalaivių“ projektų vadovas Kipras paskatino dar kartą iškelti į viešumą, kadangi jam, nei nemirktelėjus (hm!…), mano įraše apie numatomus pokyčius artėjančiose Olimpinėse regatose iškart užkliuvo štai kas (cituoju):

akiesmirksniu: man labai įdomu, kokia logine seka buvo sukonstruotas burluotės pavadinimas?
Suprantu pastangas lietuvinti terminologiją, nors man pačiam tai ir ne visuomet priimtina ar įprasta (o dažnai ir sunku susikalbėti su kitais – čia tas pats kaip ir su liūdnai pagarsėjusiu “raištavimu”).
Bet tai Burluotė?? Čia lyg ant išskobto rasto (http://lt.wikipedia.org/wiki/Luotas) pritaisyt burę? Ir vis dar kalbam apie moderniausius sportinius laivus?:)

Aš iškart ne tik dėkoju, bet ir sakau visai nuoširdžiai – puikus klausimas!

O puikumas tame, nes, pasirodo, jei nelabai kam ta sąvoka kliuvo, tai reiškia, kad arba visiems yra nusispjauti ir rašysim ir šnekėsim kaip įpratę (cituojant “Mėslitos“ direktorių Saulių Poškąprincipe, tik varguoliai rašo lietuviškomis raidėmis), arba vis tik rūpi, ir man tikrai džiugu, kad klausimų kyla dėl vienokių ar kitokių palietuvinamų marinistinių (liet. jūrininkystės) sąvokų.

Gi gyvenimas vietoje nestovi, ir joks kalbininkas nestovės su Didžiuoju išplėstiniu lietuvių kalbos žodynu, jau ten iš anksto įsirašęs teiktiną sąvoką ar įvardą, kad vos tik kam užklius kokia svetimybė ir pasistos piestu klausimas, o kaip lietuviškai išsiversti, tik šast! – ir jau pakiša panosėje kaip mėsainį, purvasklaidą ar tinklaraštiją. Juolab, kad ir jie kartais klaidų padaro.

Ponai, kalbą kuriame mes patys!

Nes mes ją vartojame. Ir tai, kaip ją, aplinkinius ir, pirmiausia, save gerbiam – taip ją ir pasidarysime, taip ja mąstysime ir kalbėsime (juk sakė mūsų protėviai: kaip pasiklosi – taip išmiegosi), tokias rašmenimis rašysime, tokius ir skyrybos ženklus naudosime ar, atvirkščiai – niekinsime.

Ir joks kalbininkas ar keikiamas (kažkodėl tai tapo gero tono ženklu) arba gerbiamas kalbainis to už mus nepadarys. Niekas neateis ir neįdės į lūpas jums to, ką laikote “neskaniu“. O ar jūsų aplinka ir likusi visuomenės (ar “subsociumo“ – kuo yra ir buriuotojai) priims iš burnos ar iš po rašančios rankos krentančias rupūžes, tarakonus, kentaurus ar dar kažkokias trolines baisybes (kam – gal ir grožybes) – priklauso labai daug ir nuo to mano minėto vyraujančio požiūrio ir nusistatymo. Juk ne veltui sakoma: toks tokį pažino – ant alaus pavadino.

Ir gali tu, žmogau, būti nors kad ir koks humanitarinių mokslų daktaras ir kalbos žinovas, kad ir koks savo mėgiamo dalyko aistruolis ir gimtosios kalbos puoselėtojas bei mylėtojas, ir gal gali netyčia pasiūlyti tikrai labai gerą žodį pakeitimui – jei chebrai bus per tamtamą dzin, tai ir geriausi ketinimai ir puikiausi nauji ar atgaivinti žodžiai bus piktybiškai ir paniekinamai nudobti vos tik paleisti su viltimi į gyvenimą. Ne, tikrai ne visada žodis žvirbliu išlėkęs jaučiu sugrįžta – būna, kad ir kare žūna.

Tik gal ne viskas taip beviltiška?

Gal aš, užsispyrusiai rašantis tais “nelemtais“ raidiniais ženklais, dėkingai priimantis pastabas dėl kalbos stilistikos (dveji metai “čebatuose“, kur vyravo rusiškos abi kalbos – literatūrinė ir keikiamoji, bemaž 14 metų tarptautinės kontoros darbe, kuriame visa kanceliarinė ir darbinė kalba buvo angliška – juk nepraeina gimtąjai be žalojančių pėdsakų?) bei nepaisantis pašaipių nuostatų dėl vienokių ar kitokių mano pasiūlymų, nesu vienišas šituose tyruose?…

Kipras pradžiugino nuoroda, ir siūlau, prieš tęsiant, persiskaityti, ką parašė LBS Garbės narys Nr.1 Bronys Stundža (duok, Dieve, jam dar ilgų metų!) – “Jūrinio paveldo paieškos“.

* * *

Stebėtinai panašios mintys į mano anksčiau minėtas, tiesa? Ir apie tą “olandišką“ įvardų mitą, ir apie anglų tradiciją, ir apie vokiečius bei istorinius marinistinės terminijos vingius bei atkeliavimą jos pas mus iš rusų… Na, ką padarysi – taip jau nutiko.

Ir dabar klausimas, ar ir toliau būsime tokie, kokius mus užprogramavo būti ankstesnieji čia šeimininkavę įvairaus plauko “vyresnieji broliai“: lenkai (ačiū už krikštą ir atsibogintiems kartu italams už Renesansą!), vokiečiai (ačiū už potraukį prūsokiškai tvarkai, darbštumui ir kruopštumui) ir rusai (ačiū už išugdytą anarchistinį potraukį spjauti į visa tai, už ką tik ką ačiū sakiau)?

Bet prie Br. Stundžos minčių aš dar grįšiu, kaip ir prie ten siūlomų įvardų bei Kipro iškelto klausimo, paskatinusio kiek plačiau nušviesti bei priminti kontekstą ir mano požiūrį (o gal ir poziciją, jei taip norite). Nes labai įdomiai su šia tema siejasi ir mano potyriai 2010 metų buriavimo kursuose Turkijoje IYT mokykloje bareboat skipper diplomui gauti.

Iš pradžių mes gavome instruktorę Sašą (aha, moteris – ir tokia yra ne viena ten, tai kas čia pasakė apie sijonuotą nelabajį denyje?). Atsiklaususi, ar grupėje (ten buvo rusiškoji) irgi esantis latvis supranta rusiškai (oczywiście! – atkirtau nei nemirktelėjęs ir šypsodamasis savo neatsispiriamo žavesio bent kelias šimtines eurų verta šypsena, po ko Dimonas vėliau suskėlė pokštą, kad lenkai kalba rusiškai translitu), ji perėjo prie angliškų sąvokų, paaiškinusi, kad visa IYT programa dėstoma šia tarptautine kalba, ir egzaminai bei testai taip pat laikomi anglų kalba (tai nereiškia, kad nepadės klausimo išversti į suprantamesnę).

Todėl plaukimo metu mes ne tik susitvarkėme su fenderiais, o ne krancais, bet ir “travylinom autholą“ (o ne atleidome groto šotą), “furlingavome frontseilą“ (o ne suvyniojome stakselį) bei nuolat “tūpilinome“ (voliojom durnių), o minėtasis Dimonas bumbėjo, “koks dar čia meinšyt, fakingšit?…“ Beje, rusai neskiria trumpų ir ilgų balsių, todėl jiems angliškai “paplūdimys“ ir “kalė“ skamba panašiai, kas, tiesą sakant, kitąkart ir netoli nuo tikrovės, bet dainos ne apie tai.

Man kaip ir su kaupu užteko vieno tokio perplaukimo iš Marmario iki Čiftliko, ir, kai grupė, turėjusi malonumo pabendrauti ilgiau, nusprendė ją mesti per bortą (tą aš, kaip labai tolerantiškas, kantrus ir ne tokio karšto kraujo žmogus, išpažinau jiems nusprendęs padaryti tik trečiądien, jei jos asmenybės ir instruktavimo problemos tęsis ir toliau – ir išmesti tikrąja prasme), aš prisidėjau prie maišto laive (na, maištas iš tikro įvyko pakrantės restorane, jei taip tiksliai įrašyti į istorinius metraščius).

Jie mokyklos vadovo paprašė paskirti Vitaliką (tas buvo praeitą savaitę Sašą kartą pavadavęs), o aš, kiek pasvyravęs ir pasitaręs su savo kantrybės dievu, irgi prisidėjau, nes blogiau, pamaniau, vis tiek nebūna. Ir likusios dvejos savaitės man buvo ne šiaip kaip diena ir naktis, o tiesiog pasaka, ką iki šiol prisimenu dūsaudamas ilgesingai tarsi senmergė prieklietyje apie jaunas dieneles su bernužėliu šienapjūtėje, nušviestoje vasariškos mėnesienos… Ech…

Vitalikas iškart paklausė, kokius įvardus (terminas – tai laikotarpis, matyt) jam, mus mokant, vartoti: angliškus ar… “kaip visi Rusijoje įpratę“?

Profesoriui Vovai (profesorius – ne pravardė, o mokslinis laipsnis, ir jis tikrai yra kardiologijos korifėjus Rusijoje) tiko “rusiški“, nes su anglų kalba jis draugavo daugiau tik raštiškai ir turėdamas žodyną po ranka, o knygų žmogus perskaitęs penkiems gyvenimams į priekį, tad puikiai gaudėsi jūrininkų sąvokose. Juristui (“kruvinasis gėbėšnykas“ jis, o ne juristas! – atsilygindamas mane jis vadino “litovskij saugumas“) Dimonui tiko abi, mat, anglų kalbą buvo įvaldęs tikrai neprastai, kadangi turėjo nemenkos juridinio darbo patirties tarptautinėje bendrovėje.

Komercijos direktoriui Igoriokui (dar kas nors mena “Radioshow“?) anglų kalba buvo svetima iš prigimties ir dėl jo sibirietiškos plačios “natūros“ (tačiau savo sūnų vertė mokytis, kad bent “susišnekėtų žmoniškai kaip aš“, ir “tėvui padėtų kelionėse“). Paskui paaiškėjo, kad “rusiškoji-marinistinė“ yra ne mažiau svetima jo ausims (surprise, surprise!…), kaip ir “anglickoji“, todėl nepraleisdavo progos turkus krante statyti ant ausų, kad tie su juo kalbėtų rusiškai… Dabar esu įsitikinęs, kad “Naša Raša“ yra ne komedija, bet publicistika.

Apsisprendimą nulėmė netikėtai… mano nuomonė, nors angliškai sąvokas aš žinau daugiau ar mažiau gerai – aš pasirinkau “olandiškus“ įvardus, kurie, suprantama, įprasti ir pas mus, ir prie kurių aš, tiesą sakant, pats pratinausi nuo mažumės.

Ir Vitalikui balsavimo išdava irgi tiko ir patiko. Mat vieno vėlesiojo mudviejų pašnekesio metu jis išdėstė ir savo požiūrį, kuris, manau, daug kuo sutampa ir su lietuviška tikrove, o kai kuo, įtariu, gal netgi ją lenkia, tai perspektyvoje gali pasidaryti ne mažiau aktuali.

Jo nuomone, kažkada Petro I-jo dėka į Rusiją atėję olandiškieji ir dalinai angliškieji (“palūdra!“ ar “avral!“) laivybos žodžiai, vėliau ženkliai papildyti ir Pribaltikos vokiečių (iš dabartinės Latvijos ir dalinai Estijos teritorijos kilę vokiečių baronai ir dvarininkai sudarė iki bolševikinio 1917-ųjų metų perversmo ženklią dalį Rusijos Imperijos laivyno karininkijos), per 300 metų išsikraipė, apaugo rusiškomis priesagomis ar priešdėliais ir surusėjo – žodžiu, tapo savais. Juos taip ir išmoksta kaip tradiciją – ar rusas būtų karo laivyne, ar prekybiniame, ar žvejybiniame, ar tyrinėjimų moksliniame, ar buriavimu užsiimtų.

Bėda pastarųjų tarpe kyla dabar, kai vis daugiau rusų įgyja buriuotojų ir burinių laivių laivavedžių diplomus užsienyje, kur anglų kalba iš tikro yra tapusi lingua franca – tarptautine jūreivių bendravime. Nes naujoji buriuotojų karta, kuri nelaikė egzaminų rusų GIMSe, nustoja suprasti vyresniąją, kalbančią “rusiškai“.

Ir esmė ne tame, kad jie “atiduoda galą“, o ne (visą) lyną (derėtų sakyti ir mums “virvė“, nes “lynas“ nuo angliškojo “line“), ar atleisdinėdami virvagalį jie “pjudo“ (angl. “to trawl“ – rus. “травить“), o jį įtempinėdami – “mušasi“ (angl. “to beat“ – rus. “подбить“), ar kad jie ne plaukioja laivais, bet “vaikšto“ vandeniu kaip Jėzus Kristus su Ūkanotojo Albiono čiabuviais, ir dar labai didžiuojasi, ką ir mūsiškiai “vilkai“, perėmę rusišką mąstymą, irgi pabrėžia, kad plaukia tik antys, lentos ir… na, tas, kuris neskęsta, jei suprantate, apie ką aš čia.

Esmė tame, kad jų kalba čia jau pralaimėjo negrįžtamai svetimoms įtakoms.

Juk mes kalbame taip, kaip mąstome, ir kalba parodo, kas mūsų galvose yra iš tikro, įskaitant “tarakonus“ ir ten vyraujantį “bardaką“. Ir jokios pastangos ar ultrapatriotiniai dabar viešumoje Rusijoje vyraujantys šūkiai jų kalbos nebeišgelbės, o jie priversti rinktis ir šioje srityje tik iš abiejų blogybių-svetimybių vieną mažesniąją. Jų ir jūreivystės tradicija, sutikite, gerokai ilgesnė už mūsų, ir ne viena rusų karta viena kitai perdavinėjo jūreivystės žinias, tad atsikvošėti dvasiai, kaip sakė dr. Jonas Basanavičius, ten yra jau gal ir nebeįmanoma.

Tik nereikia dabar iš džiaugsmo dėl to mėtyti į orą megztų berečių, net jei valstybinių švenčių proga pasirišate po kaklu tautinę juostelę, o ne “šlipsą“. Pagal nesenus tyrimus, Lietuvos moksleiviai gimtąją kalbą moka bemaž dukart prasčiau už savo bendraamžius Europos Sąjungoje, o dažnai tekste skaitydami mato ne raides, o špygą.

Ir kalbos susinimas, kaip ir išplitusi nusususi šveplių rašyba (ir tam, beje, didelę įtaką turi ir netgi tokia “smulkmena“, kaip Winlikos įpirštas ir daugelio perimtas qwerty lietuvybės išdėstymas vietoje IBM standarto ąžerty – spausdinti lietuviškas raides, esančias ant skaičiukų atskira linija, gi iš tikro “nepatogu“!), užduoda visumoje klausimą ta proga ir mums, ar mes liksime pagal KPSS ideologo Suslovo svajonę tik lietuviškai kalbančiais rusais?

Ir, manau, toks klausimas kyla ne tik vienam man, ar Broniui Stundžai, ar Jurgiui Kovui, ar…

Kartais keista stebėti pasiūlytus “lietuviškus“ naujus įvardus, kad ir visiškai šviežią, į kurį atkreipė dėmesį mano draugas Lokyz, šiaip jau didelis visokių lietuvinimų priešininkas: tablet computer kažkodėl keičiamas rusiškuoju variantu – “planšetiniu kompiuteriu“ (kodėl verčiau jau ne koks  nors “raštelinis protuoklis“?). Arba antai priekaištaujama dėl “angliškosios“ skyrybos, kur kabutės dedamos tik viršuje, arba kai skaičių sveikoji dalis atskiriama tašku, o ne kableliu (o tai dabar “kanonizuotas“ vokiškasis variantas yra “lietuviškiau“?).

Skaudžiai pastebiu, kad net ir sveikinti jau ir kalbininkams “su gimtadieniais ar šventėmis“ tapo “normalu“ (aš dar pamenu mokyklos laikus, kuomet buvo kalama, kad tai yra didelė stilistinė klaida, nors niekas nevirkavo dėl kalbos žūties, jei panaudotum bendratį po “kad“!). Ir nors tokią prielinksnių formą kaip tik perša rusų kalba, keista, kad nebesugebama tiesiog lietuviškai kažkodėl gražiai pasveikinti “sulaukus“, “ta proga“, “palinkint linksmų ar gerų“, o va sveikinti derėtų principe su draugais ir ugniniu vandeniu.

Ir jei čia yra “nieko tokio“, tai kam tuomet ir sukti galvą iš viso dėl kokių kokios nors ganėtinai nesvarbios srities įvardų ar sąvokų?

Galima palikti viską originaliai ar ta kalba, kuria atėjo pas mus, varguolius, iš kitur: pantalonai su šleikomis prie štibletų ar šliopancų ir derančių pančiakų, pasirišus šlipsą prie kamzielkos, ją užsiguzikavus, po to užsivilkus žiletkę po žakietu ir užsidėjus kepeliušą ar skriblių. Jei lytų, tai pasiimkime dar ir parasolkę bei apsivilkime ploščių ar kūrtkę dėl viso piktoI tas yr kūl, kai tūlo čerepoškės bardačioke bardakėlis, tai ir tašė, tapkės, maikė, triūsikai, galgotkės, bliuskė, slojikai ir t.t. bus lietuviška, ir pastebėti svetimybes seksis sunkiai, juolab, ir tarp kokių nors priprastų laivybos sąvokų.

Arba kodėl taip svarbu knebinėtis smulkmenose, užuot pažiūrėjus į esmę ir apsisprendus, kokios lietuvių kalbos norėsime ateityje, įskaitant ir mums mielą širdžiai sritį, gerbiami buriuotojai? Kiek svabu mums ją turtinti, ar nesvarbu ir dera tuomet susinti, idant kalbėti jaja būtų paprasčiau ir artimiau ne tik originalios žodžių kilmės, bet ir google translate stiliaus.

Mes dar neturime buriavime tokių batalijų, kokios prasideda ar jau vyksta Seime, suteikti ar ne dvigubą “pilietybę“, su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis, visiems užsienyje buriavimo pagrindus įsidėjusiems ir “įsilicencijavusiems“ buriuotojams. Emigracija yra ganėtinai didelė, ir ne visi žmonės ten pinigus atsideda nekilnojamam turtui Lietuvoje pirkti, kuomet grįš čia karšintis, išėję į pensiją, o Tėvynė Lietuva panašės į lietuviškąją Floridą.

Rasis buriuotojų lietuvių ir užsienio jachtklubuose, rasis atradusių poilsinį buriavimą ir kruizus burinėmis laivėmis, rasis daugiau baigusių įvarias RYA, ASA, IYT ar pan. mokyklas. Netgi yra pasirenkančių mokymąsi jau dabar kad ir toje pačioje Lenkijoje, Vokietijoje ar Švedijoje, nors ten dažnai mažesnėms laivėms iki 8-10 m ilgio nereikia jokio “licencinio“ popieriaus, o mokslai baigiami diplomu, o ne “licencija“ ar “pažymėjimu“, suteikiančiu kažkokias “vandens vairuotojo ar vėjų važnyčiotojo teises“, parodančiu nenugalimą polinkį kokiai nors organizacijai (tiksliau – joje sprendimus priimantiems vadovams) kontroliuoti kitus, o jei dar ir nacionalinės reikšmės įgaliojimai suteikiami, tai…

O kai kurie jau dabar perkasi ten laives ir semiasi patirties “neatsiklausę“.

Bet – pagal tų vietų marinistines tradicijas ir paveldą.

O pas mus yra sava buriuotojų “nomenklatūra“, jei taip norite, ir visi kiti išsišokėliai – cit! Nes mes turime “savas tradicijas“ (hm…), savus ir įvardus bei sąvokas (rus. “paniatkes“?). Ir pagal esantį ir vyraujantį “supračių“ prisitaiko prie jų ir čia auganti bei bręstanti nauja buriuotojų karta.

Tai pagal kokią ir kieno tradiciją, priminkite man?…

Bet tema ne apie tai, ir galima ją atskirą pradėti, ir kada nors jai tikrai pribres reikalas ne vien šio tinklaraščio puslapiuose.

Tik noriu pasakyti, kad visi tie “emigraciniai buriuotojai“, galiu lažintis, greitu laiku tikrai nebesusišnekės su mūsų “lietuviškais buriuotojais“, ir ne dėl požiūrių skirtumo (pliuralizmas juk nėra blogai?). Ir kol jų nėra kritinės masės ir jie nepradėjo dar matuotis, kieno škertikas yra ilgesnis, turėkite omeny situaciją, kurioje jau dabar yra tie patys rusai… Nes gali ir čia “staiga“ rastis Repino paveikslas “Atplaukėm“, ir kas tuomet?

Aš vis nesuprantu: kodėl lietuviui sunku savo kalba žodžiais mintis reikšti net ir ne šnekamojoje kalboje (kur dažnai vyrauja rusiška keikiamoji leksika)? Ar mandriau būti frankais krukais, o ne petrais kurmeliais?

Anglai, priminsiu, kurie ne tik buvo iš tikro pirmieji buriuotojai Lietuvos (tuomet – Rytprūsiams priklausiusio Memelio arba Klaipėdos) pakrantėje, sau išsivertė laivybos žodžius, o ko nežinojo – įvardino patys sava kalba. Ir kartais net neperimdami tuomet “toliau pažengusiųjų“ mąstymo klišių (tarkime, jie iš esmės neturi halfvindo apibrėžimo, arba, jei norite, turi tris jo variantus – kaip pažiūrėsim). Ir dar turėkite omeny, jie tą padarė kiek anksčiau, nei tapo jūrine imperija, o juk čia tie patys anglai, kurie dažniausiai adaptuoja svetimybes, o ne savas sukuria…

Nors jie, aišku, daug kam ne pavyzdys. Yra geresnių, matyt. Į priešingą pusę nuo mūsų, nei link anglų…

* * *

“Raištavimasis“, pamaniau, reiškia burių rifavimą. Nes pagal prasmę šis žodis puikiai tiktų – tam tikra prasme tikrai burės “suraištuojamos“ tarsi batraiščiais ar kokio korseto raiščiais. Paskaičius Bronį Stundžą paaiškėjo, kad… tai reikštų švartavimąsi?!…

O gaila. Prisirišimas prie krantinės – nebūtinai raiščių naudojimą apima. Ir tas siūlomas įvardas ne mane vieną, manau, klaidina.

Juolab, kad storo švartovo “raištuku“ pavadinti – sunkiai liežuvis apsiverčia ne dėl žodžio darybos sunkumo, o prieštaravimo tarp to, ką mato akis ar apčiuopia ranka, ir loginio gyvenimiška jau patirtimi grįsto samprotavimo. Kerta per analoginį smegenų protuoklio lustą.

Bet gal tą įvardą irgi tekste pasiūlė vis tik ne autorius, o motorlaiviais pažinęs jūrą ir savo amatą žmogus, kuriam tradicinė jūreivystės mokymo programa, apimanti ir ne formalią pažintį su burėmis, nebuvo pažįstama arba visiškai iš galvos išdulkėjo kaip nereikšminga ar laikinas nesusipratimas? Nes kito paaiškinimo neturiu.

Kaip ir negaliu nestabtelėti sau paburbėdamas dėl autoriaus ten padaromų klaidų, juk, tarkime, “švartuotis“ – angliškai yra dažniausiai “mūringuoti“, ir net rusai turi savo įvarduose ir švartovus, ir mūringus, kurie tikrai yra ne ta pati virvė.

Gal todėl, kad ten naudojami “įvardai“, kas pagal prasmę, atkreipkite dėmesį, skiriasi nuo mano naudojamų “sąvokų“, nes pirmieji įvardina, o mano principas remiasi žodžių parinkime taip, kad jie padėtų susivokti?

Aš prisibijau, ir to norėčiau išvengti, kad per didelis uolumas lietuvinime, o kartais – ir jau lietuviškų žodžių keitime “dar lietuviškesniais“, neprivestų prie visiško nesusipratimo ir nesusikalbėjimo, kuomet parenkami žodžiai daugiau įneš painiavos, o ne paprastumo bendravime ir kalbėjime.

Ir taip, aš visiškai nuoširdžiai pripažįstu: man irgi daug įprasčiau taip, kaip esu jau išmokęs ir pripratęs – ir netgi skamba “romantiškiau“, jei taip norite, tad kodėl turėčiau pats keistis? Tie specifiniai žodžiai jau man juk nėra svetimi. Bet…

Jei kam teko būti škiperiu laive, kurio įgulą sudaro vieni mėgėjai ar bemaž pirmąkart išplaukę buriuoti (o man – dažniausiai taip ir yra), turbūt, susidūrėte su problema, kad komandos pats negali jiems duoti įprastinėmis sąvokomis. Toks jūreivis nesupras, ką reiškia atleisti ar patempti giko ar stakselio šotą – jam arba, kaip sakoma anekdote, čiukčia, negudrauk, o pirštu parodyk, arba tenka skubiai išversti į suprantamesnę.

Juokinga, kaip sakiau, kad netgi anglų kalba, kaip tarptautine bendravimo, nepasinaudosi, jei kur užsienyje pateksi į tarptautinę įgulą arba turėsi paburiuoti norintį svečią iš užsienio – taigi ir anglų kalba sutampančių įvardų su “tarptautiniais“ nėra taip ir daug!

Ir tik tada, kai įvardinsi suprantamesne, jums atlaisvins “buomo virvę“, patemps “tą šniūrą“, “aną rankeną įdės į tą suktuvą“,  ar tiesiog palaikys vairalazdę, kol, pritrūkęs vertimui skirtų žodžių, pats nueisi ir pasidarysi ką reikia daug burnos prieš vėją neaušindamas.

Jei įvardai būtų lietuviški, suprastume visi vieni kitus, nepriklausomai nuo buriavimo patirties, ir be jokio vertimo. Užkrėsti buriavimo liga irgi lengviau tuomet, kuomet visi įvardai yra aiškūs ir suprantami, o ne ištariami su snobišku aplombu, nes, atseit, čia toks profesinis slengas.

Galop, retas kuris buriuotojas dabar pasakytų, kaip vadinasi olandiškai giko atotampa, bendrai burė arba stiebas, nors tūlas dar irgi gerai pagalvotų (ar net į žodyną žvilgterėtų), o ir kas tas “žvaka-halsas“ arba “zaviltalis“, nors be šių dalykų, rodos, reta jūrinė laivė apsieitų…

Grįžtant prie minėto straipsnio, tai nepatinka man ir tas užmojis, kurį tik ką minėjau, pakeisti buriuotoją būreiviu. Yra upeivis, yra jūreivis – gražu, bet nėra marių ir ežerų plaukiotojo… ir nieko, gyvenam. Priesaga bloga? Ar blogai, kad koks “tinkuotojas“ eina vienoje eilėje su nelietuviškomis šaknimis kokio “normuotojo“ ar “stažuotojo“?

Yra ir vos ne sinonimas jūreiviui – jūrininkas. Bet yra ir būrininkas. Ir jis reiškia visai ką kitą pagal veiklą ar pareigas, ir dar nieko bendro su burėmis iš viso neturi. Ir dėl šito “būreiviškumo“ kitąkart tūlas lietuvis džiaugiasi “būrėmis“, aistringai “būriuoja“ ar užsiima “būriavimu“ – tarsi būru būtų iš mažalietuvio Kristijono Donelaičio poemos “Metai“.

Ir kuo blogai lygintis, neva, su latviais, susigalvojusiais, anot autoriaus teiginių, sau šį žodį (jie dar mums už savo šalies pavadinimą “Latvija“ skolingi!), jei jie daugiau prakutę tuomet toje srityje buvo? Juk netgi kalba mūsų ir “braliukų“ – tos pačios šaknies!

“Bureiva“ pakeisti škiperį (atkreipkite dėmesį, aš visur vengiu kapitono) – paniekinti šiojo užsiėmimą. Palyginkite patys, ar ši priesaga yra garbinga bei malonybinė: kareiva, šventeiva, rašeiva, puošeiva, prekeiva… Žinote, netgi aš besišaipydamas prie progos iš Laivybos bajorų seimelio Lietuvos buriuotojų sąjungos, sunkiai įsivaizduoju, ar šiuos derėtų pervadinti į bureivas – netgi mano pašaipos turi ribas, o ir tos yra pamatuotos.

Kuo blogai vadinti tiesiog laivavedžiais, jei taip norisi, nors laivavedystė ir reiškia kiek kitą veiklą (plg. navigacija)? Tuomet jau škiperį ar jachtmasterį verčiau išsiversti į burvedį. Nes jei dar ir parašoma “būreiva“ – tai čia kaip gaunasi: ar apsauginis iš būrimo salono, ar čia toks netikęs pranašautojas (būrėjas), kurio pranašystes derėtų priimti priešingai?

Ir jei bocmaną pasikeitė Karinės jūrų pajėgos vienu metu į “laivūną“ (ir tai nutiko dar tarpukariu), tai apmaudu, kad jūrų kursantai, kartais vadinti ir jūrų kadetais ar gardemarinais (ne visai tas pats), liko be savo įvardo, kaip kad karo kursantai turi gražų, ir dažniausiai kvailų žurnalistų dėl gražesnio žodelio valkiojamą, “kariūną“. Gi pažodžiui bocmano į “valtininką“ irgi neišversi – gausis nei šis, nei tas. Ir sukeisk dabar “laivininką“ su “laivūnu“, kad nori…

Ir žinau, kad nepakvies manęs į tų (ar kitų) įvardų žodyno kūrimą (“a jau siūlas tipo, ane?“), kaip ir mano nuomonė net ne visiems šio tinklaraščio skaitytojams bus priimtina. Man tik liūdna bus, jei ir vėl gausime tiesiog dar vieną žodyną su dar vienu bandymu pasiūlyti daug daug žodžių, kurių be šio žodyno suprasti sunkiai kam pavyks, neimant autorių ir jų artimųjų (bei gavusių dovanų minėtą leidinį) domėn.

Verslo prasme – planas geras (marketingo prasme – “sugrįžtantis klientas“). Tik bus apmaudu, kad įvardais netaps daug ir gerų, manau, žodžių, kurie tapti tokiais galėtų, nes, kaip matote ir iš ano Br. Stundžos straipsnio, nelabai jau gerai, kuomet svetimybės keičiamos keistenybėmis (ar tik man taip atrodo?). Ir jūsų mylia čia gali skirtis, kaip sako angliškai kalbantys.

Kaip padaryti šį lietuvinimo judėjimą masiškesniu ir atviresniu – aš nežinau. Todėl daugiau nesiplėsiu čia, palikdamas gal kitai progai, gal netgi pagalvodamas apie atskirą žodynėlio papildomą puslapį prie tinklaraščio, kur sudėsiu lietuvinamas sąvokas, o jau patys po to spręskite, siūlyti naujus, siūlyti geresnius ar pasinaudoti ten būsiančiais kaip savais.

Tarpukariu Būga su Jablonskiu, antai, varžėsi tarpusavyje, ir todėl dabar turime po kelis variantus tam pačiam žodžiui: skėtis ir lietsargis, gaisrininkas ir ugniagesys (juokaujama, kad pastarasis kovoja prieš pirmojo veiklą).

Dabar jau dažniausiai Lietuvoje tarpusavyje, ir ne tik buriavime, pridėję ranką prie širdies pripažinkime – visi esame “šlėktos“ su savo “(h)onoru“, o geriems siūlymams ir iniciatyvos kelią neretai užkerta nuostata matuotis busolėmis arba pasityčioti, jei iniciatyva ne mūsų pačių. Galiu netgi lažintis, kad mano pastabos aukščiau bus priimtos lygiai taip pat, visiškai neimant domėn argumentų, kuriuos išsakiau. Kaip ir net neverta lažintis, kad mano pasiūlymai žemiau sulauks tokio paties atpildo.

Visai kaip krabai… tik kad iš Baltijos pakrantės.

O žinote ką?

Ogi priimu dialogo ir santarvės labui tą “raištavimąsi“ ir “raiščius“ ar “laivaraiščius“ kaip “švartovo“ bei “švartavimosi“ pakaitalus ir sulietuvinimus! Ir pasiuskit! Na, o rifavimui sugalvosiu ką nors kito – suvarstomo kaip batraiščiai ar pan.

Netgi, pagalvojau, kad lietuviškai gi tokių “tarptautinių“ marinistinių žodžių žodynuose puikiausiai net ne keliais, o vienu ar sudurtiniu žodžiu dažniausiai išverčiama esmė, tačiau autorių pasirenkamas vartosenoje ne lietuviškas žodis, o peršama išmokti svetimybė. Juk taip ir kažkada tie patys olandai, anglai ar vokiečiai tuos žodžius laivo dalims davė – savo kalba. Ir tie žodžiai seniai turi vertimus. Tai kodėl nepasinaudojus gimtąja kalba, užuot mokiusius iškraipytą svetimąją?

Tarkime, kuo ne ištrauka iš buriavimo vadovėlio:

Takelažas – tai laivavirės, laivo virvių visuma, kurią sudaro pastovusis (stiebavirvės, palaikančios stiebą: štagai ir vantai) bei judrusis (burvirvės, skirtos valdyti ir nustatyti bures: falai, šotai, brasai)“.

Na, tai ar labai nukentėtų esmė, jei išmesčiau svetimybes? Tikrai nesuprastumėte, apie ką aš čia? O ką į tai žmonės, tolimesni nuo buriavimo, pasakytų?…

* * *

Antai “švertas“ Kuršmarėse vadintas “šliuže“ (ir tai ne “šliužo pati“). “Švertbotą“ versti į “šliužlaivį“ ar “šliužvaltę“ būtų, dėl aukščiau tik ką išdėstytų priežasčių, kvaila.

Bet primenu, kad ir pakeisti “švertbotą“ į “jolę“ yra tas pats, kas “krancą“ į “fenderį“ (ar šiuo atveju – atvirkščiai). Ir jau rašiau, kad “burvaltė“ – nėra visai įžeidus ar menkinantis žodis. O keisti “burinę jachtą“ mano atgaivinamu kiek senovišku ir poetiniu žodžiu “laivė“ – netgi ir romantiškiau skamba. Ir mano skaitytojai jau priprato prie šio žodžio, manau.

Tad kuo užkliuvo “burluotė“?

Žiūrim į žodyną: skiff [skif] – luotas, eldija (t. p. sport.).

Eldija – nelietuviškas žodis (plg. rus. “ladja“), todėl linkau prie pirmojo vertimo žodžio. Juolab, kad tą padaryti lengviau, nei rasti tikrai itin grynos lietuviškos kilmės žodžius kokiam “grybui“ (kremblys?), “inkarui“ ar “klampei“.

O! Bet tai užkliuvo, kad luotas – tai “kai išskaptuotas iš medžio“? Na, angliškai toks luotas, beje, vadintųsi “dugout“, nebūtinai gi “skiff“.

Ir ar statybinė medžiaga ar jų gamybos būdas (skobimas, surinkimas, atliejimas ir pan.) apsprendžia būtinai laivo pavadinimą? Ar laivai tapo “karavelėmis“, kuomet medinių lentų suleidimo klinkerinį būdą (kai užleidžiama viena ant kitos) pakeitė karavelinis (kuomet suleidžiama viena su kita)? O kai laivai tapo metaliniais ar plastikiniais?… Valtis, tarkime, gali būti padaryta iš bet kurios iš čia išvardintų medžiagų, įskaitant dar ir “pripučiamą gumą“, o ir jos lentos iki šiol jungiamos tiek vienu, tiek ir kitu būdu, bet valtimi ji būti nuo to juk nenustoja.

O gal kliūna, kad “skiff“ yra burinis laiviūkštis, o kur matyta, kad luotas turėtų burę?!

Bet jei geriau įsižiūrėtumėt į katamaranų pirmtakus – proa arba pirogas, kurios varomos ne tik irklais, bet ir turi burę?…

Madagaskaro burinė piroga

Dabar jau didesnės pirogos daromos kaip valtys, o ne skobiamos iš rąsto, tačiau visumoje piroga su plūdriuoju atsvaru arba proa – juk yra tas pats luotas…

Iš esmės, buriniu luotu yra ir “skifas“ – tik jo atsvara tarnauja kabantis ant trapecinės atotampos jūreivis. Luote dėl jo siaurumo irgi kartais įgulai derėdavo gerokai pabalansuoti, kad neišvirstų. Ir burluotė yra mažesnis už burvaltę laivelis, kaip ir jo korpusą gi padaro proporcingai mažesniu – vėlgi, kaip luotą ir valtį lyginant. Ir dar, beje – luotas dažniausiai yra eiklesnis už valtį, tai “modernumo“ ar “sportiškumo“ prasme nematau čia irgi prieštaravimo, kad burluotė, būdama mažesne, lenktų burvaltę. Jei nuo dydžio pareitų, tai karvė zuikį aplenktų.

Na, o kodėl burluotė, o ne burluotas, ar burialuotis, jei jau “burinis luotas“, tai… sutikite, skamba gražiau ir maloniau ausiai (bent jau man), kaip ir laivės atveju (eldija – irgi moteriškos giminės, nors priimu priekaištą, kad “luotės“ žodyne iki šiol nerasta) – ir, mano galva, puikiai įsiderina į šią laivukų seką: burlaivis, motorlaivis, orlaivis, laivas, laivė, burvaltė, valtis, burluotė, luotas, burlentė, banglentė… Netgi katamaraną ir trimarą siūlyčiau pervadinti, pavyzdžiui, dvilaiviu bei trilaiviu atitinkamai.

Apsipraskite.

Ir tada gal pajusite, kad skamba juk ne taip ir blogai! O gal netgi ir visai logiškai ir įžodintai, tarsi mes, lietuviai, turėtume ilgą ir garbingą istorinį (būtovišką) laivybos bei buriavimo paveldą, atsispindintį ir mūsų senoje bei archaiškoje (sic!) kalboje!…

O ir kodėl gi ne? Jei net kai kurie istorikai sako, kad Kristupas Kolumbas gimė gal ir ne mažame Smalininkų miestelyje, tai bent jau tikrai buvo lietuvis!…

Belieka tik dabar dar ir lietuviais norėti ir būti, jei jau šią garbę gavome jais gimę. Greiti mes adaptuoti ir prisitaikyti, bet… gal pabandom kitaip?

Nepriklausomybė prasidėjo nuo Sąjūdžio, o šis – nuo fluxus. Jei ir bus “durniau“, tai bent kažkaip gi bus ir “saviau“, ir netgi pašaliniams (nebent juos laikytumėte prašalaičiais) suprantamiau. Bet pakeliui dar ir bus linksma bei smagu, pažadu!

Komentarų: 30

  1. Daug laiko sugaišau beskaitydamas foliantu virtusį tekstą, bet nesigailiu. Ypač patiko stilius, kur pasakojama apie profesorių, juristą ir kitus maištininkus. Jumyse glūdi menininkas, Nauticali.
    Įplaukiau į šį pokalbį kaip riebaluotas ruonis, nevisai taktiškai besijausdamas tarp “švarių“ livrėjų dėl savo tikslo, nes keliami labai rimti akademiniai klausimai, neįprasti ruonių gyvenime. O tikslas toks: parodyti pirštu (rukoj) kitą kryptį, kuri nebūtinai yra klaidinga, kaip ir neidealiai teisinga, tad, greičiausiai, kompromisinė, nes viskas gyvenime yra “susitarimo reikalas“, jei priimtume kaip aksiomą (nesiginčijamą) teiginį, kad be žmogaus balso stygų ir liežuvio ragai, durkiai, fortšteveniai ir falai liks tuo, kuo jie yra (smagu, kad nedings be mūsų amžiams), t.y. savo esme nepažinūs žmogui (I.Kantas).
    Čia miniu kitokį galimą požiūrį dėl to, kad jis yra logiškas, materialus, praktiškas ir turintis teisę “į gyvenimą“. Savo kasdieniniame gyvenime mes naudojamės toli gražu ne vieno žmogaus, ne šeimos, ne genties ir ne tautos patirtimi. Mes naudojamės žmonijos patirtimi. Ir jei tokią patirtį matuosime kažkokiu sutartiniu kriterijumi, kokiu čia bandoma teisti mūsų kalboje (kurios paskirtis – susikalbėti, o ne būti taisyklingai, ką ir patvirtina lietuvių kalbos išimtys) naudojamus žodžius buriavimo srityje, tai, nemeluojant sau, turėtume tuo pačiu matu matuoti ir kitus dalykus, gautus už dyką iš kitų homo sapiens. Jei buriavimo terminams norime pritaikyti principą “kas nelietuviška, tas nevartotina“, tai, be daugelio čia neminimų dalykų, turėtume (mažiausiai) atsisakyti savo buityje kompiuterių, mikrobanginių, automobilių ir lėktuvų, nes nei vienas jų nėra lietuviškas (made ir Lithuania).
    Štai tokį vertinimo kriterijų (utruotą) pasirinkus, savaime prašosi kompromisas: gal naudokimės tuo, ką mums žmonijos patirtis duoda ir neišsišokime, nes: 1) nukentėsime patys; 2) priedo, nebūsime suprasti kitų; 3) ir rezultate – būsime tais, kuriuos ir bažnyčioje muša, t.y. keistuoliais, kurie trokšta dalykų, kurie “nekeičia karavano krypties“. Gerai Nauticalis sako: “svetimybės keičiamos keistybėmis“. O čia jau aš pakasiu giliau ir atrasiu šio “verdikto“ gilesnę išvestinę: “kas prisikemša galvą keistybių, tas tampa keistuoliu“. Ir jei pradėsime ieškoti “pirogoms“ lietuviškų balų atitikmenis, galiausiai galime praleisti visą gyvenimą paieškose, nespėję nugyventi savojo.
    Tačiau kompromisas lieka kompromisu. Jis neatmeta nieko kardinaliai (gal reikėtų sakyti “širdingai“? – cardio?). Visuose terminuose reikalinga žodžio dvasia. Todėl iš kelių terminų galima išrinkti (išgryninti) tuos, kuriuos vadinti naudotinais šalia alternatyvių, nors alternatyvių neturėtume pamiršti dėl toliau sekančios priežasties: Intelektas – tai žmogaus proto kokybė (ir dėl to yra įgyjama o ne paveldima), kuri apibūdinama sugebėjimu skirti niuansus (matyt “šešėlius“). Paprastai tariant, kuo daugiau žmogus žino vieno ir to paties daikto pavadinimų, tuo jo IQ yra aukštesnis. Jei paprasčiau, tai žmogus, žinantis 800 žodžių (ko jam pakanka gyvenime), jaučia protinį pranašumą to, kuris žino 1600 žodžių. Ir t.t. Ir tą pranašumą jis jaučia instinktyviai, t.y. per pirminius instinktus. Švertbotai, jolės ir burvaltės yra tas pats. Tik vieni žodžiai labiau pamiršti už kitus. Ir tai, kurį mes naudojame esama proga, priklauso nuo to, kokio mes siekiame tikslo (priminti, ironizuoti, nurodyti regioną, nurodyti veiksmo laikotarpį ir t.t.). Bet, tai jau iš pedagogikos srities ir ne šiam kartui. Noriu pasakyti, kad tai niuansai, kurių negali suprasti tas, kuris jų neskiria.
    Apskritai (ir kas per naujadaras, kodėl ne kvadratiškai), man labai patiko paprotavimai apie bureivas ir raištavimus, tad lauksiu dar. Bet, gal atkreipsite dėmesį į mano pastebėjimus ir šie pasvarstymai bus ne tokie, kaip Saulės užtemimas, ar dar kokia nors revoliucija, žadanti “ant griuvėsių pastatyti naują rytojų“. Sakai, Nauricali, kad niekas nepakvies tave į įvardų žodyno kūrimą (kas tai? pripažinimo pasiprašymas?). O kas ką kur nors kviečia, jei nežino sugebėjimų? Imk pats ir daryk tuos įvardus. Tada tauta įvertins. Ir pripažins (o greičiausiai gausi krūvą guzų). Stundžios irgi Seimas neįpareigojo rinkti žodžius. Tad ir tu nieko nelauk. Turi pilną teisę veikti.

    Patinka

    1. Ačiū už komplimentus ir vertingus komentarus. Tikiuosi, kad laikas sugaištamas nors kažkiek ne veltui.

      Kaip mažiau taukais aptękęs bebras, tai savo argumentus, kodėl derėtų nors kiek palietuvinti mūsų, buriuotojų (na, nors aš ir netikras…), kalbą, parašiau aukščiau – tiek dėl einamosios padėties, tiek dėl ir galimos ateityje.

      Bet sutinku, kad kiti nemato tame iš viso jokio reikalo, taip kad keliu bangas, jų nuomone, tuščiai. Todėl, mano nuomone, nors ir lotyniškai viską įvardintų, jei jau ten būta mūsų civilizacijos lopšio, o kiekvienas ambalas (uosto krovikas) “itališkai“ žino, be medicininių eulogizmų, ta kalba nors du žodžius: vira ir maina. Tiesa, jei jau būti puristais ir formalistais, tai tuomet derėtų orientuotis į graikus… 🙂

      Aš kažkiek pavydžiu žmonėms, kurie ieško įkvėpimo Pamario žargone, nes objektyviai tas kultūrinis sluoksnis mūsų tautos istorijoje yra storesnis už atsineštąjį (ir vyraujantį tik dėl šviežumo) šioje srityje iš rusų (nors šių patirtis daug didesnė, lyginant su mūsų), kurį mes kažkaip laikome “žmonijos palikimu“ (taip yra, tačiau tik dalinai). Bet juk faktas lieka faktu: anglų kalba yra tarptautinė marinistikoje, o ja sąvokos yra ne “olandiškos“. Jie išsivertė sau ir vienas kitą kuo puikiausiai supranta! Teko gi versti C. Myatt – ar daug buvo LBSo egzaminuose reikalaujamų sąvokų ten, kurių nereikėjo iš vienos svetimos į kitą svetimą versti? 😉

      Manau, kad mums galima supaprastinti irgi kalbėjimą, o ne pulti į kraštutinumą, kuomet bet kokiai detalei ieškome svetimybės, “nes taip yra priimta“ (Vrungelis: “družba družboj – a morskijie tradicii zabyvatj nielzia“), kaip ir kraštutinumas yra pulti lietuvinti visiškai viską, nes aš gal esu per didelis “durkis“, kad šį žodį, tarkime, suprasčiau, o “valgumas“ man ne valčių prieplauka ar įlanka, o vis tik lengva rajumo forma, apetitas. 😀

      Juolab, kažkada visai neseniai giminietį kalbinau klimpti į buriavimo liūną, tai tas atšovė: “- Aš tau ką – į inžinierių panašus, kad tuos tavo grotus-šmotus falus-šmalus dar mokyčiausi?!“ Igoriokas irgi išmoko 41 pėdos jachtą įvairuoti į tarpą tarp jachtų marinoje atbulas ir be problemų, tačiau jam patogiau parodyti pirštu ir pasakyti: “- Patravitie, ser, etot škendel ili kak tam jievo…“ 🙂 Pirštais nerodysim, bet LBSo “elitų elitas“ sugeba elementarias “kliūrkas“ daryti tarsi didžiausias nemokša ir reguliariai, švartuodamas mažesnę jachtą mažiau prigrūstoje lietuviškoje prieplaukoje nebūdamas girtas, tai nežinau, kaip dėl tų gebėjimų, ir kurie jų svarbesni.

      Labai intelektualiu nesijaučiu (greičiau jau durkiu), kad galiu nemažai detalių įvardinti trimis kalbomis (neskaitant rusų-motušiškosios). Kažkada teko būti vadybos kursuose, kur doc. Romualdas Razauskas paklausė, o gi kiek procentų svetimų žodžių turėtų vartoti savo kalboje tikras specialistas ir išsilavinęs žmogus? Kaip studentas-aktyvistas pasakiau, kad 10 (kas, šiaip jau, mano galva, logiška, nes tarptautinių neišvengsi). Jis atšovė – nulį! Ir argumentavo. Sugėdino, žodžiu… 🙂

      Kuomet grįžau iš “rusiškų čebatų“, tai aš ir kiti iki manęs (o mano šaukimas – paskutinis pilnai atitarnavęs: DMB-91) vartojo “portiankė“, “karaulkė“, “kalnieriukas“, “polotioras“. Lietuviukus užknisdavau jau kariuomenėje, taisydamas žodžiui kelią. 🙂 Važiuoju apie 1995-uosius traukiniu, o greta šauktinis kareivukas, vykstantis namo į Rūdiškes, kilmės iš “tuteišų“, savo draugams pasakoja nuotykius tarnyboje Lietuvos kariuomenėje: “- I vot prichodzi viršila v našu sargybinė i govorit…“

      Papratimas – antra yda. Arba, kaip sakė Ka Varliūkščiui Maugliui: “- Sunku nertis iš odos“…

      Apie pripažinimą kalbėti neišeina, kol mano knyga pardavimais nepralenkė ar bent nepralenkė tamstos. 😉 Todėl nesiveržiu, ir parašiau tam, kad užbėgti priekaištams, neva taip netiesiogiai prašausi (gavosi priešingai, kaip dabar matau). Kad geranoriškų oponentų reiktų kitąkart žodynų sudarinėtojams, kurie, toks įspūdis, dažnai ruošiami kaip savitiksliai – sunku nuneigti. O būsiu aš ar kitas – ne taip ir iš esmės svarbu.

      O aš savo irgi čia įdėsiu, kad jau pasakiau A ir dera sakyti B, bet jis nebus “livrėjinis“, kadangi aukštų akademinių standartų nekeliu. 🙂

      Už pastabas dar kartą ačiū! Lauksiu vertingų patarimų!

      Patinka

  2. Nesu aš toks jau didelis lietuvinimų priešininkas, tik nelabai suprantu logikos kai viena kalkė keičiama kita.

    Patinka

      1. Kompaktinė plokštelė vietoje kompaktinio disko – wtf? Kietasis sukčius vietoje kietojo disko. WTF?
        Debesis tokio gėrio.

        Patinka

  3. P.S. Atsiprašau dar kavos neišgėręs pradėjau rašyt tai kažkur lietuviškas raides pamečiau…

    Patinka

  4. Vakar turejau laisva minutele tai nulekiau i miesto biblioteka Stundžios “Ivardu“ ir še tau kad nori – “šaros diena“ … Del viso pikto užsukau i Simonaityte. Stundžios neradau, bet netycia aptikau kita idomia knygele: Vytauto Gudelio “Lietuvos pajurio žveju marinistikos ivardai“.

    Autorius yra žymus krantu tyrinetojas, bet panašu kad ne buriuotojas tad pasitaiko netikslumu ir neaiškumų, pvz.:

    “Kas kita, kai tekdavo plaukti i veja. Cia be laviravimo ir sudetingo buriavimo neišsiversi. Bet cionykšciams šišioniškiams žvejams visa tai nekeldavo didesnio nerimo. Jie vingiaudavo, kartendavo (halsuodavo)“. Man kažkodėl atrodo, kad prieš vėją visgi venduojama, o ne halsuojama.

    Kalbant apie halsą pateikiamas toks žodis: “atsuka – vėjo krypties kaita“. Būčiau linkęs manyti, kad atsuka reiškia halso pakeitimą, o ne vėjo pasisukimą.

    Pasirodo ir luotas turi bent porą sinonimų, kurie žmonėms nesukelia asociacijų su rąstu: eldija, pergas.

    Keletas įdomesnių terminų:
    burvilkis – virvė, kuria pakeliamos ir nuleidžiamos valties burės.

    burlaikis, bursaitis – virvė burei pririšti.

    drėlinėlė – valties burių valdomoji virvė.

    laminti – versti laivą ant šono, guldyti ant šono

    rūmas – 1) vidinė valties ertmė; 2) priekinė valties dalis

    sūkuriuoti – laviruoti plaukiant prieš vėją.

    Patinka

    1. O va čia tai puikus papildymas žodynėliui! Ačiū! 🙂

      Prieš vėją – taip, vendas arba posūkis overštagu. Įtariu, kad “vingiaudavo“ jis ir įvardino vendą, o va “kartendavo“, jei tai tikrai reiškia halsą, gali šiame kontekste reikšti vendavimą iš kairio į dešinį halsą ir atvirkščiai. 🙂 Tada būtų logiška, tik va ir sakau, kad kitąkart dera geriau daugiau žodžių paaiškinime nepagailėti, nei paskui parašyti trumpai, bet dviprasmiškai.

      Atsuka – įdomus žodis… Jei halsuojama pavėjui, tuomet gali būti ir tikrai halsas, nes vėjas tiesiog sukiojasi, vaikšto (“ot, sūka!“), ypač – dėl kranto linijos arba kokių nors salų. 🙂 Nors Kuršmarėse salų viduryje ir nėra (Rusnė – tai deltoje), bet vėjas gali būti tikrai nepastovus, nes kopos tai nelygios, kaip ir pakrantė.

      Eldija, kaip sakiau, man asocijuojasi su rusicizmu “ladja“… Dėl pergo dar reiktų pasidomėti. Kažkur aš jį jau minint mačiau.

      Burvilkis kaip falas – gerai. 🙂

      Burlaikis ir bursaitis tuomet turėtų skirtis kaip brasas ir šotas atitinkamai, mano galva, bet čia yra drėlinėlė, kuri va daugiau prie brasų… Tiesa, reikia pažiūrėti, kurioje vietoje buvo, nes gali būti ir šotas, o tiktų ir giko šotui.

      Laminti – gana specifinis būdas krenavimo būdu gąsdinti mergas denyje, žiūriu… 😀 Bet gerai siejasi su kitu žodžiu – “lameris“. Tai tinka ir nelabai vykusį buriuotoją pavadinti, kuris nelaiku susirifavo arba gavo škvaliuką. 🙂

      Rūmas – čia nuo angliškojo “castle“, nes taip iš tikro buvo vadinama dar nuo kogų einanti priekinė laivo dalis (beje, dažnai pradžioje ir galinė), nes turėdavo viršuje tikrai pilies kuoro formą. Kadangi ne artilerija valdė tuomet jūros mūšiuose, o abordažas, tai savotiška pilis ir būdavo. Aišku, ironiška dar ir tai, kad angliškai yra “kamaraitė“ irgi “room“, tai va ir įdomu, iš kurio žodžio atėjo: išsivertus ar nuklausius?… 😉

      Sūkuriuoti dabar būtų kiek klaidinantis, nors posūkiavimą ir reiškė… Laviruotę keisti į sūkuriavimą gal ir būtų galima, bet kad kaip su valgumu – jau kita asocijacija, deja. 😦

      Reiks tikrai pasinaudoti tavo nuopelnais darant žodynėlį – ačiū!

      Patinka

      1. Įsikišiu dar dėl ž. rūmas.

        Ir rūmas, ir kita jo forma – ruimas pajūrio ir vakarų aukštaičių šnektose yra germanizmas iš vok. dialektizmo ruim, rūm (LKŽ) ir reiškia ertmę, laisvą vietą, taigi žvejai taip galėjo vadint ir valties ertmę.
        O tie vok. dialektizmai matyt, giminingi su dabartinės vok. kalbos žodžiu Raum – erdvė.

        Taigi tai tiesioginis skolinys iš Rytprūsių vokiečių tarmių, o ne išsiverstas angliškas žodis.

        Patinka

        1. Na jo, pamenu gi Liebensraum – gyvenamoji erdvė arijų nacijai… 🙂 Bet teisingai sakė man vokiečių kalbos dėstytoja VU: “nedarote jūs pažangos, gerbiamas studente“… 😀

          Tokių skolinių yra ir daugiau. O anglų kalba, savo ruožtu, irgi kupina germanizmų… 😉

          Patinka

  5. O Sašą, jei gerai supratau, vien dėl tų angliškų terminų pavarėt ar dar dėl kažkokių kitokių asmenybės savybių?

    Ir kaip ten su tuo Repino „Atplaukėm“? Paguglinau, lyg ir nėra tokio Repino paveikslo, Repino autoryste klaidingai priskiriama kitam dailininkui – Solovjovui: http://blog.trud.ru/users/rodich2007/post146372440/
    Šitą turėjai omeny?

    Patinka

    1. O, būtent šitas paveikslas ir tapęs rusiškos tautosakos, kurią mano ir vyresnė karta puikiai žino, dalimi! 😀 Ačiū už nuorodą – įdėsiu netgi į tekstą aukščiau. 😉

      Sašą tikrai metėm ne dėl anglų kalbos – man angliškai būtų puikiausiai tikusi, ir netgi pirminis mano planas toks buvo. Bet mokyklos savininkas Džimas nelabai suka galvą, tad jis subfrančyzina mokymą ir klientų atvykimą – jis neatsakė, radau per rusus agentus. Po to taip nutiko, kad teko skubiai ankstinti savo grafiką, tad teko grupė tokia, kokia teko, o man tiko ir rusiškai. Tokia, sakyčiau, įdomi kultūrinė patirtis… 😉

      Sašą bandžiau su grupe netgi sutaikyti, bet jai nerūpėjo. Buvo, kad iki tol pavieniai išeidavo neapsikentę – ji paaiškindavo, kad tie yra nesukalbami, konfliktiški ir pan. Čia gi gavosi, kad visa grupė, ir jau buvo sunkiau teisintis. 🙂 Skundo kopiją parodyčiau, kur ne tik apie asmenybę, bet ir kompetenciją – apsiverktum.

      Vitalijus formaliai turi dukart mažiau patirties už Sašą, bet jis mokymui labai tinkamas, turi gal įgimtą talentą. Jo kantrybė – tvirtesnė už bet kokį trosą. Sulužo vėtrungė stiebe, nulinko inkaro kreipiklis, išlupinėjom furlingo šoto kreipiančiasias… ir viskas – ne jo, o iš Sašos gautoje laivėje. 😉 O dar pridėk tai, kad aš sugebėjau jo laptopą ant šturmaninės palaistyti vandens žarna (Filas, kuris nefirma.livejournal.com, žadėjo pataisyti)… Ir ką? Patylėjo sau į tolį žvelgdamas kokias dešimt minučių – ir vėl tęsiam. Na, aš tai tikrai būčiau ką nors pridobęs vietoje… 🙂

      Beje, Vitalijus iki Turkijos savo laive atplaukė – iš Piterio (kilęs nuo Juodosios), Baltijos ir Šiaurės jūromis, per Prancūziją kanalais ir Viduržemį (stovi Graikijoje – tai duoda jam Šengeno “pripyskę“, kas suteikia pusmečiui teisę ir Turkijoje ramiai gyventi ir dirbti). Stažas jo mažesnis, bet, tarkime, taip paprastai ir aiškiai potvynių 12-ųjų taisyklę paaiškinti niekas kitas nesugebėjo (tai kad jis ją savo kailiu išbandęs)!

      Taip kad, jei kas norės angliškai arba rusiškai mokytis IYT ten – tik pas jį ir rekomenduosiu. 😉

      Patinka

  6. Aš irgi kaip Akiesmirksniu norėjau replikuoti dėl luoto reikšmės , bet susilaikiau ir dabar matau, kad gerai padariau:)

    Įdomus semantikos atvejis. Tikriausiai abu požiūriai teisingi.
    Yra nuomonė, kad senas žodis tegu reiškia tai, ką reiškia, ir jo reikšmės nėra reikalo plėsti. Pavyzdžiui, GK žurnale vienas žinomas kalbainis yra rašęs, kad nesąmonė dabar išsiplėtusi žodžio „(su)ręsti“ reikšmė. Dabar susirenčia mūrinį namą, tvorą, palapinę, o atseit galima ręsti tik iš rąstų. Pagal šią logiką ir luotas – tik skobtinė valtis ir niekas daugiau.

    Bet kalboje daug ir kitokių atvejų. Tarkim, žodis „bičiulis“ – irgi iš pradžių reiškė tik žmogų, kuris su kitais kartu laiko bites. Bet reikšmė natūraliai išsiplėtė ir dabar bičiulis – geras draugas be ryšio su bitėmis. Pagal šitą logiką naujadare „burluotė “ galima išplėst ir luoto reikšmę (nuo iš vieno gabalo skobtos valties iki bet kokios mažos valties). Ir kartu žodį atgaivinti, nes kitaip jam lieka būti vartojamam tik etnografiniuose aprašymuose, nes šiais laikais, įsivaizduoju, luotų ne istoriniam, o kasdieniam naudojimui nebeskobia?

    Na, bet tu nerimsti su tais įvardais.

    Patinka

    1. O aš tai tavo replikos visą savaitę laukiau ir galvojau, ką čia dar įdėjus, kad iškart užkirtus kelią kontrargumentavimui… 😛

      Jei rimtai, tai džiugu, kad nuomonė išsakoma – ir kritiškos visai nebijau. Kaip tik norisi kuo daugiau lietuviškų žodžių atgaivinti.

      Ir čia mano nuomonė tokia, kad dera pritaikyti senesnius ir jau etnografiniais tampančius. Luoto tikrai dabar niekas neskobia, bent pas mus – juos valtys išstūmė (kitur vis dar naudojama – grynai dėl technologinio atsilikimo!). Bet kam duoti žodžiui mirti? Dar praeis kiek laiko – ir jau net kokie studentai ieškos žodynuose svarstydami, ką tas reiškė: ar patiekalas, ar koks gyvūnas…

      Pradėjau nerimti su įvardais, nes gyvenimas privertė. 😀 Iš pradžių buvo kaip pokštas. Po to apsižiūrėjau, kad aš tai žodžius žinau ir kalbėti moku, bet tos kalbos su manimi esantys, žiū, ir nesupranta… Visada bandau kuo trumpiau paaiškinti sistemą, ir kaip sudaromi ir išvedami vienas iš kito tie įvardai. Po to žmonės įsimena didesnę dalį ir taip.

      Tačiau net žodynėlį bevartydamas atkreipiau dėmesį, kad daugelį tų sąvokų paaiškina labai paprastais žodžiais, ir dar netgi vienu ar keliais, kuriuos puikiausiai galima sujungti į vieną! Dar juokingiau, kai skaitau anglišką literatūrą ir turiu visus “marinistinius terminus“ mokytis iš naujo! Tada ir susimąstai, kaip čia taip su ta “internacionaline“…

      Na, ir diskusija su Vitalijum irgi savo davė. Jis už “rusiškąją“, kaip supranti, tik aš apsižiūrėjau bepokštaudamas su daryba, kad lietuvių kalba yra tikrai turtinga žodžiais ir plačiomis darybos galimybėmis! Ir kas to nemato – paprasčiausiai savo kalbos nežino ir nemoka iš tikro.

      Juokingiausia, kad mano namuose nerasi lietuvių kalbos žodyno, o tik anglų, vokiečių, rusų, kinų, esperanto…

      Patinka

  7. Beje, ieškodamas informacijos apie kuršvaltes susidūriau su keliais senais terminais: ragas (burvaltės priekis), durkis (laivagalis; tiesa čia panašu į germanizmą), elmentas (rumpelis), raginė (stakselis, t.y. burė “atsiremianti“ į ragą), ardomas (šitas terminas ne iki galo aiškus, nes berods esu matęs jį pavartotą ir kaip špryto ir kaip gafelio sinonimą, gal reiškia tiesiog “įstrižą“ buomą burės kampui laikyti nesigilinant į burės tipą).

    Patinka

    1. Ardomo nesu girdėjęs, prisipažinsiu. Reiktų pasigilinti – gali būti, kad tai visai neblogas būdas būtų įvardinti tą ne apatinį buomą: gafelį ir špri(n)tą.

      Ragu pavadinčiau bušpritą. Nors kuršiams jis daugiau reiškė forštevenį – ir tas tikrai būdavo iškilęs kaip ragas, o vikingų laikais tai ant jo pamaudavo jei ne priešo kaukuolę, tai drakono galvą (bronzinę arba išskobdavo). Bet dabar pats laivapriekis vadinamas nosimi, kas atėjo iš rusų pagal mąstymą, žinau, bet labai agituoti dėl keitimo nereiktų. Durkiu irgi nereikia vadinti, nes yra laivagalis, užpakalis (bei žargoninis “šikna“). 🙂

      Raginė (burė) – labai geras žodis! Klausimas tik, ar juo vadinti kliverius, ar stakselius, ar abi bures, jei ragu pavadinti bušpritą? 😉 Tuomet pagrindinė burė (grotas, main sail) būtų vadinamas didbure, kaip ir jau, panašu, priprantama (jei neklystu J. Kovo pasiūlymas).

      Rumpelis turi lietuviškesnį – vairalazdė, kaip ir šturvalas – vairaratis. Tinka ne tik laivams, todėl nepritariu elmentui. 🙂

      Kuršiški žodžiai yra geri tuo, kad kai kurie iš tikro yra bendros baltiškos kilmės, o kuršiai bent jau su vandeniu buvo labiau pažįstami, nei su runkelių auginimu. Tik reikia prisižiūrėti, nes germanizmų bus daug… Gerai, kad mes turime “burę“ – lenkai gi “žaglę“ iš vokiškojo “segel“, o ir kuršiai buvo įnikę “žėgliuoti“…

      Patinka

      1. Jei bušpritą pakrikštyti ragu, tai matyt logiška ragine bure būtų vadinti kliverį. Stakselis galėtų būti tiesiog “priekine“ bure, tik deja perdaug paprastai ir suprantamai skamba.

        Beje, grįžtant prie luotų. Šią vasarą Nidoj per senųjų amatų dienas teko sutikti žmogų kuris šiais laikais dar luotus skobia (luotų skobimas įrašytas ir šventės programoj: http://www.kopos.lt/neringosmuziejus/amatai_2010.php ). Nebepamenu tiksliai iš kur jis buvo, bet lietuvis.

        Patinka

        1. Apie luotų skobimą buvau skaitęs iki pasiūliau burluotę. 🙂 Gal tai irgi paskatino, nes, kiek pamenu, rašyta, kad luoto eiklumo rezultatai gerokai pranoko lūkesčius – buvo daug eiklesnis už valtį (dėl ko nenuostabu – hidrodinamika gi). 🙂

          Ragine vadinti tik kliverius būtų logiška, jei žiūrėti tik į ragą kaip bušpritą. Bet ragine vadino kuršiai priekinę, ir kartais nebūtinai stakselį, nes kartais turėdavo dar ir stiebuką (tai kaip ir fokas netgi). Priekine bure vadinti tik stakselį vėlgi neišeina, nes priekinių burių yra visas ūkis: stakseliai, kliveriai, spinakeriai, genakeriai, genujos… Ir dažnai – netgi toje pačioje laivėje! 😉

          Lenkai, antai, stakselį iš viso foku vadina (angl. tiesiog front sail), kai grotą (didburę) – grotu (angl. main sail). Ir jiems gerai. Pas mus stakseliu dažnai pavadinama netgi genuja, nors šioji yra “didesnis už didburę stakselis“. O kažkokioje kalboje mačiau visus stakselius genujomis vadinamus, jei tų kampas užeina už stiebo linijos…

          Taip kad ne viskas paprasta su ragine šiais laikais – dar reikia sukti galvą… 😀

          Patinka

            1. Na, va, ir sąvokos iš ten:

              “ragas (forštevenis)“ – kaip ir sakiau, tačiau norėčiau siūlyti geriau bušpritą, mat foršteveniai dėl korpuso atliejimo ypatumų yra daugiau simboliniai. 🙂

              “šliūžė (švertas)“ – geriau nesugalvojau ir aš.

              “ardomas (gafelis)“ – įdomi būtų kilmė.

              “elmentas (rumpelis)“ – pamirškim, nes yra vairalazdė jau. 🙂

              “vitinis (špantas)“ – dar buvo “grobas“ arba “groblas“, reiktų galvoti. Iš esmės, didelio skirtumo nėra, nes korpusai jau gaminami kitaip – nebent mediniuose.

              “oderė (vairo plunksna)“ – na, čia tai jau nuo “ordnungo darytojo“, o yra vairaplunksnė, ko visiškai pakanka.

              Tęsk, nes darosi įdomu… 😉

              Patinka

                1. Šitas žodis man kažkada irgi pasirodė keistas. Ir ne todėl, kad iš tikro derėtų juo versti apetitą (plg. “rajumas“), bet kad ir vokiečių kalbos žodyne jo neradau. Aptikau jį dar knygoje “Jūrininkų ruošimas Lietuvoje“, kur radau ir aleksotus – kaip laivų statyklas. Hm…

                  Mariną keisčiau vis tik į uostelį – infrastruktūra panaši, tik dydžiai ir paskirtis skiriasi, o ir ne laivai, o laivės raištuojasi. 😉

                  Stundžą tikrai pavartyk – aš neturiu. Ten gal tikrai ką nors dar įdomesnio rasi, kas visiškai būtų verta pritaikyti.

                  Beje, pagalvojau, kad Walgam, kad jau be artikelio, labai panašiau į vietovardį?

                  Patinka

                    1. Bet, žinok, aš jo vis tiek nepalaikysiu… 😀 Man jis per daug su rajumu ir apetitu siejasi, nors kuršiams gal ir buvo “valčių guma ar gama“. 😉 Prūsiški žodžiai, antai, kaip koks “klupstis“, pakeista į “kelis“ (liko dzūkiškas “klupscis“), nors “kulnis“ tiko – “pakulnis, pakulnė“ ir pan.

                      Prieplauka, manau, jau labiau prigijo, nors pamarėnams ir atrodytų, kuo čia tie plaukai dėti. 🙂

                      Patinka

                  1. „vokiečių kalbos žodyne jo neradau“
                    Ne ten ieškojai 🙂

                    Valgumas yra latvizmas. La valgums – zvejas laivu stāvvieta jūrmalā; ieplaka starp kāpām, išvertus: žvejų laivų stovėjimo vieta, įduba tarp kopų.

                    Patinka

                    1. Va!

                      Kaip ir Melnragė! 😉 Ačiū!

                      Tai “valgumas“ greičiau būtų jau įlanka, o ne prieplauka… Gi žvejams, sprendžiant pagal apibrėžimą, stacionarių prieplaukų nereikėjo – pakakdavo ir saugios įlankos.

                      Patinka

    1. Tai ir aš gi savo tekste abejoju tokiu jo pasiūlymu, ir spėlioju, kad ne jo gal mintis buvo: “Bet gal tą įvardą irgi tekste pasiūlė vis tik ne autorius, o motorlaiviais pažinęs jūrą ir savo amatą žmogus […]“

      Bet aš pasiruošęs raištavimąsi priimti, jei niekas nepasiūlo geriau. Laivo pririšimas – taip. Bet tai ne VIENAS žodis, deja. 🙂

      O už nuorodą – dėkui! Einu skaityti (visa laimė, kad nepasiūlei iki šio teksto, nes būtų dar labiau šis išsipūtęs…) 😉

      Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.