Knygos

Dėmesio kekšių komunikavimo technologinis progresas

Turbūt, kad sudėtingesnio pavadinimo, kuris nieko nepasako, nors perskaitęs jauti, kad kažką gal ir pasakė, nesugalvočiau. Visi tobulėjam – gal kada nustebinsiu patį save. Bent jau.

O šįkart iš tikro noriu pasvarstyti apie mums įprastus forumus, tinklaraščius ir panašias naujoves, kurios yra senas bajeris naujoje pakuotėje.

Kodėl taip sakau?Nes, pagalvokime, kas yra internetiniai forumai? Jų net pavadinimas ateina iš anų laikų, dar siekiančių Antikos laikus, diskusijų klubų, kurios pakeitė uždaresni ir narystę kontroliuojantys angliško tipo džentelmenų klubai: kartais – pagal pomėgį, kartais – diskusijų. Yra netgi įtakingų žmonių klubai, įstatais tarsi masons-light variantas, kaip antai Rotary, kur pranešimas ir diskusijos įeina į narių pareigas ir yra tokių klubų varomoji ašis (ar bent jau ašis, aplink kurį sukasi rotoriukai).

Ko tikėtasi iš forumų, kurie pakeitė tauškalių priemones, kaip kad IRC ir pan.?

Viltis buvo, kad ginčuose gimsta tiesa. Deja, realybė pasirodė ciniškesnė: daugeliu atveju ginčai arba vykdavo vardan ginčų, pusės likdavo prie savo nuomonių su dar didesniu įsitikinimu teisumu, tik pastiprintu neigiamo (ar bent jau pikdžiugiško) emocinio krūvio, o dažną forumą užmušdavo arba trolių, arba tiesiog kvaišų antplūdis. Na, kas belieka, kai į smėlio dėžę nepriima? Tik mėtytis kankorėžiais per atstumą, smėlio dėžės landšaftininkus įvardinant menkystomis.

Bet forumai pagimdė dar vieną būtinybę: paaiškėjo, kad kitąkart, jei pašnekovai nusiteikę įsiklausyti, dera rašyti komentarą vos ne straipsnio ilgio arba panašia apimtimi atsakyti forumo dalyviui. Taip natūraliai radosi ir tinklaraščiai, kurie lygiai taip pat buvo ir visokių nepripažintų rašytojų, žurnalistų ar reporterių saviraiškos ir, svarbiausia, publikavimosi priemonė. Forumai apmirė ir visumoje jau numirė natūralia mirtimi.

Dabar jau tapo madinga reikšti savo nuomonę, ir visas komentatorių pasaulis sukosi aplink ją – įskaitant padlaižius ir geriausiai matomus (save išryškinančius) nuoširdžius autoriaus nekentėjus. Abejingų neliko (šie paprasčiausiai eidavo šalin tylomis), tačiau ilgainiui komentarai apsiribodavo tik trumpa rezoliucija, kaip “plius vienas“, “pasirašau po kiekvienu žodžiu“, “autoriau, išgerk nuodų arba užsitvok į sieną“ ar “papų tema neatskleista“.

Tačiau ir tinklaraščiams grabas stuksena į šąlantį pasturgalį: kas gerai rašė – gavo savo skiltis tradicinėje žiniasklaidoje arba išleido knygą, o kas neprasimušė – tą įtrypė visuotinė nuomonė į pakelės dulkes kaip nevykėlį, grafomaną ar pseudofilosofą. Kas pasiilgo IRC, MIRCo ar panašių tauškučių – ramiau šiuo metu patenkina tą norą kad ir Skype pagalba, kuris savotiškai pakeitė netgi ir ICQ.

O dalis rašinėtojų perėjo į tvyrsčiojimus – toks spygčiojimas buvo būdingas ir Londono Haidparkui, o jau pranašų N-tąją kartą JAV gatvėse rastum nuo Didžiosios depresijos laikų bevalkataujančių ir iki šiol. Ir nebūtinai skelbiančių tik Jėzaus žodžio interpretacijas – internetas leido patiems pasijausti dievais, patvyrsčiojus pasauliui apie tai, kaip gerai pavalgei, o dabar eini virškinti. Suprask, autorius yra ne tik asmenybė, bet ir paprastas žmogus, todėl, tikėtina, labai artimas Twitters, tokiam pačiam tvyrsčiojančiam trumpai dėmesį galinčiam sukaupti, bet nuolatinio dėmesio reikalingam, vartotojui.

Bet kad bandos žmogus save laiko socialiu gyviu, tai snukiaknygės tipo socialiniai tinklai pastaruoju metu išgyvena bumą. Nenuostabu: čia ir saviraiškos priemonių narcizams ir dėmesio kekšėms yra daug daugiau, ir tąsosi nemažai žmonių, kurie daugumoje net neturi (nepajėgūs sukurti, nes nėra iš ko savyje semtis?) alter ego, o prisistato savo tikrąja tapatybe, nuoširdžiai tai laikydami dideliu privalumu, apsaugančiu nuo bukų trolių (bet ir troliai šiais laikais praprusę ir ne tokie buki). Tad gali pasakyti ne šiaip kokiam anoniminiam troliui, o konkrečiam Vardeniui Pavardeniui, kad jis kaip buvo durnius, taip ir liko – nepriklausomai nuo internetinės saviraiškos formos.

Tiesa, koks Facebook daugiau panašus į skelbimų “Noriu draugauti“ klijavimą mieste, tik dar turi tvyrsčiojimo funkciją su galimybe prikabinti nuotraukas ar nuorodas, vadinamą “ką aš čia sau galvoju“ (kam rūpi, jei minčių vis tiek nėra?!), ir dar kiti gali paspausti padlaižiavimo mygtuką “ai laik“, o labiau prakutę raidžių rinkime – netgi parašyti trumpą komentarą, ką apie tai galvoja. Taigi, visumoje snukiaknygė tapo tokia jungtine forumų ir diskusijų klubų bei asmenraščių versija… debilams, mažaraščiams, technologiniams luditams, pusdurniams ir kitiems dar negalutinai degradavusiems, bet prisilaikantiems bandos mados ten būti.

Nesijuokite, mane ten irgi galima būti (ką tai įrodo – paaiškins jums kiekvienas pikdžiugiškas trolis), nes patikėjau, kad tai gali būti (savi)reklamos neblogas būdas. Visa bėda, kad esu asocialus žmogus ir mizantropas, matomai, nes šito įrankio išnaudoti šitam reikalui iki šiol nesugebėjau. Guodžia tai, kad mano asmenybe ten bent jau nesireikš kitas žmogus, užsiregistravęs pirmiau. Taigi, teisinuosi sau ir jums čia naiviai tuo, kad fight fire with a fire.

Videoblog-ai irgi neišplis tiek, kiek išplito rašytinis žodis tinklaraščiuose ir asmenraščiuose. Netgi Youtube nevirto vaizdo tinklaraščių ferma, o paprasčiausiu prastos kokybės klipų sąvartynu.

Skaitydamas žmogus yra daugiau ar mažiau aktyvus, skaitymo tempas priklauso nuo jo, o va video stebima gana pasyviai, tai kelia nuobodulį daug greičiau už nuobodžiausią turinį, o žiūrint gali prasukti tik prarasdamas turinį, o pagreitintas žiūrėjimas – ne tas pats, kas gebėjimas skaityti greitai. Galop, viskas priklauso ir nuo turinio ir jo pateikimo – kinofilmai gi dabar daugumoje viršija dvi valandas, kai aš dar pamenu laikus, kuomet iki dviejų valandų filmas galėjo būti vadinamas dviejų serijų…

Ir tai man teikia vilčių, kad žmogus ne toks jau ir bukėjantis gyvis (šiuo atveju, mano mizantropija kažkur valkatauja už akiračio), nes kinematografo žlugimo artimiausiu metu vis dar nenusimato, nepaisant vis atsinaujinančių prognozių, užplūdus ekranus pornografijai (o su namų videokameros atsiradimu – jau kiekvienas gali būti pornožvaigžde, tapdamas ne tik dėmesio, bet ir kekše, ką rodo visokių amateurs porn plitimai), kurią dabar žiūrint negali neprasukinėti pirmyn, tik probėgšmais susipažindamas su turiniu, visiškai išgrynintu (puikus kalambūras turimame kontekste!), atmetus siužetą ir dialogus, kad padarytum neišvengiamą gale išvadą – nieko naujo, ko nežinotum.

Taigi, kas laukia toliau, kur link suks technologinis progresas, tenkindamas žmogaus išreikštą norą bendrauti ir, svarbiausia, paslėptąjį – dėmesio geismą?

Nežinau. Jei žinočiau, tai irgi nepasakyčiau, nes atiduočiau raktą į milijonus šlamačiųjų.

Bet kaip bežiūrėsi, bet visa, ką turime dabar, yra tik senų būdų naujas technologinis apipavidalinimas. Nemanau, kad išnyks ir spausdintas žodis – jau jo mirtį prognozavo ir radijui atsiradus, ir po to televizijai, ir dabar prie interneto sklaidos. Gal labiau išplis jo skaitymas per elektroninius skaitytuvus, kurie, mūsų visų ekologiniam labui, pakeis popierių, kuris kažkada pakeitė pergamentą, kuris kažkada pakeitė savo ruožtu jaučio odas, papirusą ar molines lenteles.

Numirs ir šis mano tinklaraštis, ir didelių ašarų nebus, o dėl socialinių tinklų, tai… niekas neatstoja gyvo bendravimo su gyvu žmogumi!

Banalu, bet tai tiesa. Ir kitąkart šito išsiilgę mes bandome kompensuoti šį poreikį technologijų suteikiamomis galimybėmis ir priemonėmis.

Tad, kaip pasakė Buda: “skubėkite žavėtis žmogumi, idant nepraleistumėte džiaugsmo!“

Reklama
Standartinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s