Kelionės

Auksinis trikampis palei upę

Publikuota gyvžurnalyje 2009-08-24

Jei dirbtum Verslo trikampyje, ten, kur Barzdotojo Redaktoriaus bastionas dramblio kaulo bokšte, tai, manau, labai mėgtum nurėplioti papriešpiečiauti mataruojant kojomis ant krantinės į paupį.

Na, bent jau taip atrodo iš šalies žiūrint. Ten nukėblinus lengvas prišnerkštimas daugiau entuziazmo neprideda. Bet jei nuotaika gera, saulutė šildo, vėjelis neužpučia – tai ir žuvukes gali pamatyti pakrantėje snukučiais laiptų į vandenį akmenis baksnojančias.

Arba antai išlipa toks ruonis visas prunkšdamas iš pasitenkinimo “ata-ta!“: metų taip – apie klimaksinį vyrų amžių, praplikęs, tuktelėjęs iki centnerinių lietuviškų grožio etalono normų… Iš maudymosi reikmenų – vien tik šlepkės ant kojų, kad padų neprasidurtų į duženas vandenyje. Visa kita, neskaitant įgautų per gyvenimo metus “solidumo“ – kaip mama pagimdė.

Jį mobiliu telefonu filmuoja draugelis, neatsilikdamas ir sekdamas per kelis žingsnius. Matyt, galima bus greitu laiku youtube žiūrėti, jei nebus parašyta, kad dėl autorinių teisių apribojimo šio klipo žiūrėti savo šalyje negalite. Bet tai gal nuotakos kitose šalyse pažiūrės – ir žiū, jei ne jaunikių eksportas, tai nuotakų importas ir atsigaus. Šiuo sunkiu sunkmečio metu.

O gal ir pamatysite, nes už kokių penkiasdešimties metrų pakrūmėje guli kitas vyrukas – ir taip pat nutaikęs savo mobilų telefoną. Jei ne pastarasis įtaisas, galvotum, kad pagal aprangą, odinę “kaubojišką“ skrybėlę ir ramentus – labiau tinkamas išmaldos išprašyti gatvėje ir negrodamas kokiu nors instrumentu vardan meno ir “kapeikų“.

Bet antai pakrante nešinas žaliu IKI daugkartinio naudojimo ekologišku krepšeliu ateina dar vienas personažas: garbanomis įrėminta plikė, nediduko ūgio, todėl gal ir paraitotomis džinsų klešnėmis, avintis madingais raudonais (sic!) sportbačiais, vilkintis švarku ir vedinas šuneliu už pavadėlio, galinčio išlaikyti jei ne kokį parašiutininką prieš išsitempiant jo šilkiniam kupolui, tai gerą veršį – tai jau tikrai. Tiesa, šuo nei dydžiu, nei išvaizda, nei romiu savo charakteriu veršio neprimena. O tik nutaiko progą palakti iš upės.

– Atsiprašau, ar čia nematėte mobilaus kur? – pasiteirauja personažas. – Aš čia, žinote, antai nuo to tilto eidamas iki čia kažkaip pamečiau. Skambinau svarbiam žmogui, bet rodė, kad ne ryšio zonoje arba užimtas, o va dabar nerandu. Atleiskite…

Nueina iki nudistinių klipų filmavimo grupės.

Grįždamas džiaugsmingai mane informuoja (matyt, kad nesijaudinčiau?), kad surado – buvo į švarko kišenę negalvodamas įdėjęs, kur šiaip ir nededa, o va dabar apsižiūrėjo…

Skambina nuėjęs prie Liubarto tilto ir kalbėdamas rusiškai grįžta atgal iki manęs, mintyse skaičiuojačio upės tėkmės greitį pagal praplaukiantį Gurman’s šokoladinių ledų popierėlį. Tampu nevalingai (o gal jo toks ir planas?) pokalbio klausytoju, kadangi jis prisėda per kelis metrus nuo manęs. Kalbasi, matomai, su potencialiu savo romano (“o tai žanras, kurio dar nėra Lietuvoje – kritinis romanas, ne istorinis ar ten dar kokis tai!“) leidėju.

Cituoja “Sėkmės džentelmenus“ (“pastj porvu“, “ridiska ty“ ir “margala pavykaliu“), teigdamas, kad tai Jelenos Tokarevos scenarijus. O jis rašo romaną, neva, jos vardu, o esmė tame, kad anksčiau toji rašė va kaip puikiai, o va dabar – va kaip… žodžiu, kaka, o ne literatūra.

Po to kažkaip nukrypsta link Žvaneckio ir Zadornovo. Kuriems nusiuntė savo romano ištraukas, bet kaip atsakas – spengianti tyla.

Aš skaičiuoju mailių, dūkstantį netoli jo šunėko.

– … bet įdomiausia čia tai, kad aš pamačiau dvi nuotraukas: o vienoje Zadornovas su Tokareva, kurią vadina savo mokytoja.

Tėkmės greitis taip ir lieka man neaiškus, o mailiaus skaičių pametu. Na, koks pustuzinis bus: vienos – km/h, kitų – vnt.

Personažas baigia pokalbį ir teikiasi mane informuoti, kad va kaip būna.

Linkteliu pritariamai.

Visaip būna. Priešingame krante dykinėtojas nutaiko čiurkšlę į krūmus.

Personažas laimingas nueina. Ką aš pagalvoju jam pavymui, lieka už šio pasakojimo ribų. Ne, anaiptol nesmerkiančio ar pan. – gi laimingas šis žmogus, manyčiau. Dykinėtojas aname krante irgi išsitraukia mobilų ir filmuoja nueinantį personažą. Mano galvoje iškart gimsta šnipų romano siužetas… Šalia pritupia juodas balandis ir spitrinasi savo raudonomis akutėmis.

“-Ko čia žiūri, ko čia žiūri?… Gyvenu čia aš, supranti!“ – atšauna anekdoto žodžiais man juodasis.

Nuveju siužetą šalin, pasikeliu dviratį po pažasčia ir ropščiuosi laiptais į viršų.

Jei užkandžiautum ilgiau, nei 20 minučių, kurias aš ten praleidau, manau, kad siužetų pririnktum dar daugiau.

Tai apie ką aš čia rašiau, kame esmė?

Ogi jokios. Nebent Nerimi paleistų vandens tramvajų.

Reklama
Standartinis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s