Mozūrai-2010, XVII dalis: Netikėtai atrastas uostas

“Kap dūšia be vietas!“ – lietuvių liaudies priežodis apie nenuoramas.

* * *

2010-06-21, pirmadienis: Mamry ežero Przystan įlanka

Mes atkankam prie Mozūrų kanalo ir matom, kad jam iš kairės (pietinės) pusės – visa nedidukė pakrantė pristatyta laivų, išmetusių inkarus ir, pasikėlus švertus, pritrauktų prie kranto laivagaliais ir čia taip prišvartuotų. Iš dešinės (šiaurinės) pusės stoti nėra kaip ir kur – augmenija ir tam netinkamas krantas. Į pačias žiotis vieni prieš mus įplaukia ir švartuojasi prie lieptelio, prisirišdami prie medžių. Žinau, kad rištis prie jų draudžiama, o lieptelis, gerai įsižiūrėjus, klampių neturi, tad ir stoti ten nėra ko (ir daugiau nėra kur, kai šitie dabar taip sustoję) – jie irgi turės nešdintis lauk, net jei ir sustojo laikinai, o mes tai juk ieškome vietos nakvynei!

Lyg ir šviečiasi viena vietelė tarp stovinčių jachtų – tačiau tektų tarp jų grūstis, ir dar nežinia, ar įsigrūstume, o įsigrūdę – ar būtume sutikti svetingai, jei kažkam tektų “pasislinkti“. Plius – vėjas šoninis, ir nors čia įlanka ir per ją banga nespėja įsibėgėti, bet mūsų “skiedrą“ neša šalin, kas vyksta jau ir dabar, mums čia dreifuojant ir dairantis.

Nereikia būti dideliu genijum, kad tikėtaisi, jog pasikėlus švertą ir vairo plunksną (!) galėtum stabiliai į lyg ir matomą tarpą įsipaišyti, juolab, kad ir varikliu čia, dėl kitokio jo pritvirtinimo prie laivagalio, kažkodėl negaliu šįkart vairuoti, kaip galėjau anąkart. Galop, ir variklį teks išjungti kaip tik tuo metu, kai jo man reikės gal net labiausiai. Ir dar kažkam šokti į nešiltą (ir dar – šlapią, tik pagalvokite!) vandenį (na, ne man, bet ar tai guodžia?) ir tempti greitai švartovus į krantą ir rištis, o po to pritraukinėti laivagalį…

Kai nenori vargti – visuomet “svarių“ priežasčių, kodėl nereikėtų vargti, susigalvoji labai daug.

Kitas variantas dabar šmėžuoja dar kairiau – už iškyšulio ir už priešais Upalty salą esančios Sosnowka salelės. Ten lyg ir kyšo stovinčių už “kampo“ kelių jachtų stiebai. Vieta turėtų būti gera – užuovėja kaip tik nuo dabar esančio šiaurinio vėjo.

Tik viena bėda – apie tą inkaruotę reikia galvoti iš anksto (o kas žinojo – žemėlapis rodo ten esant žoles ir seklumas!), mat dabar tektų grįžti ir apiplaukinėti Upalty salą, kurios ilgis, priminsiu, 1.8 km, plotis 0.7 km, tad lankas sudarytų ne mažiau 4.5 – 5 km. O jį padarius ir atplaukus gali paaiškėti, kad vietų vakaroti ir nakvoti – ten irgi nerasta…

Kodėl negalim plaukti tiesiai ten?

Nes pamenu skaitęs locijos aprašymą, kad Antrojo pasaulinio karo metu Upalty saloje bazavosi Vermachto kareivių kuopa, o juos su “žemynu“ jungė medinis tiltas. Artėjant frontui tiltą sugriovė. Todėl polių, reikia manyti, niekas neišlupinėjo, o noro dabar ten ieškoti farvaterio ir kobiniu tikrinti, ar čia povandeniniai “krūmai“, ar čia tilto liekanos, ir kur praplaukti, suprantama, nėra. Ateičiai ištyrinėti netgi labai verta – bet ne dabar.

Przystan įlanka tikrovėje ne tiek didelė, kiek atrodė žemėlapyje – todėl patraukiam ieškoti vietos šiauriau ir giliau į ją.

Kelios jachtos įlankoje lenktyniauja savo susigalvotoje regatoje. Gera mintis, kai plauki su kompanija flotile!

* * *

Prieplaukos vardo gyvenvietėje (lenk. Przystan) – prieplaukos nėra…

Przystan – Prieplauka be prieplaukos

Kiek suprantu, ir vėliau iš kitos pusės pralėkdamas jau automobiliu įsitikinau, ten yra kaimo turizmo sodyba.

Lieptelis – stačia galva pliumptelėti į ežerą, ir, matomai, tik šios sodybos gyventojams. Ten švartuotis nakčiai – kažin ar galima, net jei ir techniškai tą galėtum padaryti (klampių tai nesimato!), ir geriau atsiklausti šeimininkų iš anksto (telefonai nurodyti iškaboje prie kelio, bet gal ir internete būtų, nes neužsirašiau?), nes lenkai nepsichuoja, kaip lietuviai su paežerių užgrobimu ir užsitvėrinėjimu nuo “visokių budulių“, bet ir kažkokio menamo “servituto“ samprata bei “laisvas“ jos teisinis traktavimas jų taip elgtis irgi neverčia.

Mat jei Lenkijoje privatu – tai ir reiškia, kad privatu, o šeimininkai to privatumo ir tikisi, ir gauna. Būtų kitaip – būtų kviečiantis atvykti stendas, o ne atvirkščiai. Kitu atveju dera vadovautis logika, kad nėra ko brautis, jei reikalo nėra, o jei yra, tai visada atsiklausti ir būti pasiruošusiam nešdintis lauk, gerbiant šeimininkų valią ir norus. Tvoros tada ir atsiranda, kai spjaunama į kitus.

O kas dabar kaltas, kad gyvenvietė taip “Prieplauka“ pavadinta kadaise, kuomet Mozūrų kanalas buvo gal jau veikiantis?

Čia pastatyta geležinkelio stotis, o gal ir iš tikro planuota ir net būta kažkokios prieplaukos?

Antai, tokios statybininkų kelto prieplaukos likučius galima rasti ir Trakuose prie Karaimų tilto (tarp Totoriškių ir Galvės) bei Pilies saloje. Spėju, kad čia į Przystan tuomet galėjo būti gabenamos statybinės medžiagos, kurios perkraunamos buvo į baržas geležinkelio stotyje. Kadangi, kaip sakiau, kanalo statyba (o ir OKH “Anna“ bunkerių komplekso statyba prie jo) vyko slaptai, dokumentų nelikę, o fotografuoti buvo draudžiama, tai ir belieka tik spėlioti, kas ir kodėl taip.

Todėl dar kiek paplaukę žiūrim dešinėn – rytų kryptimi… ir matome išdidų reklaminį skydą su užrašu:

“Port Trygort“ (iš lenk. “Trygorto uostas“)!

Trygorto uostas – privati pontoninė prieplauka su restoranėliu ant kalniuko

Uostas – tai skamba išdidžiai, aišku. Tuo tarpu čia tik lieptas pratęstas pontonine prieplauka. Bet juk jachtos stovi, ir laisvų vietų čia yra daugiau, nei sočiai!

Tik bėda – šitas uostas neapsaugotas visiškai nuo jokių krypčių vėjų, gal nebent tik nuo vėjo nuo kranto! Ir ne tik nuo vėjo, bet ir bangų, o jos, bandant priplaukti ir švartuotis, mus paprasčiausiai neatsiklausę ima ir nuneša.

Galima būtų pabandyti įlįsti į vidinę pusę, bet prieplauka ne tik vėjo perpučiama kiauriai – mažu greičiu manevruoti prie prakošiamo dar ir bangomis pontono su mūsų “skiedra“ nelabai bus paranku ir saugu, nusprendžiu. Belieka tik išorė (o priešvėjinis šonas užimtas šeimininkų, ar kieno ten bebūtų, jachtomis).

Per vidurį išorėje stovi jachta “Boruta“. Jei stosim iš priešvėjinės jai pusės – nupūs ir trenksimės į ją. Jei iš pavėjinės – nuneša į šoną link meldų ir ten esančio šeimininkų pontono su kateriais, o nesuskubus – likusi prieplaukos dalis pasirodo mums kažkaip per trumpa. Todėl įgula didelio entuziazmo čia likti visiškai nerodo. Na, ką gi…

Numojam ranka, keliskart pabandę priplaukti, ir… grįžtam iki kanalo – gal jau atsilaisvino kokia vietelė, gal reiktų ten pabandyti, kur tikslas nuplaukti iš pradžių ir buvo?…

Norėtum.

Tad dar 5-6 minutes birbinam atgal link Trygorto varikliu – gerai, kad čia įlankoje vėjas, kuris kažkodėl vakarop visai nelinkęs nurimti, bangos neįgena, kaip Mamry ežere prie Kirsajty. Vis tik niekur nesidėsi, tad nusprendžiam rinktis nakvynei Trygortą, kuris niekaip į planus neįėjo ir pasirodė iš pirmo karto nesvetingas.

Bet tai ką padarysi – retai būna, kad sąlygos sustoti geros, o jei jos geros, tai kam stoti, nes tuomet plaukioti gi norisi! Todėl logiška, kad uostelių statytojai renkasi užuovėjas… bet ne šiuo atveju. Ir tas turi savo paaiškinimą, vėliau išlipus ir apsižvalgius apylinkėse.

Galop 17:45 švartuojamės Trygorte.

Trygorto prieplauka nuo kranto

Nesigavus anąkart priplaukti iškart atbuliems, šįkart sugudraujam ir darom flip-flap manevrą: pirma priplaukiam priekiu (gaunam šiek tiek dengimo nuo greta stovinčios jachtos), vienas iššoka ant prieplaukos ir prisiriša laivės “nosį“ prie klampės. Tuomet, aišku, vėjas ir bangos laivą guldo ir prispaudžia šonu prie prieplaukos, bet juk nenuneša šalin, tad čia pasigaunam ir pririšam jau dešinį jachtos kampą.

Tada išsižvejojam iš po vandens mooring_ą, kuris ramiai dabar keliauja link priekinės klampės – dabar jau priekį galima atstumti ir, atleidžiant turėtą priekinį švartovą, laivą leisti vėjo ir bangų padedamą stotis statmenai ir galu link prieplaukos. Belieka tik įtvirtinti priekinį mooring_ą ir sutvarkyti abu galinius švartovus, iš anksto pasirūpinus krancais tinkamoje vietoje tinkamu laiku.

Puikumėlis!

Trygorto uostelio nurodomasis stendas

Bemaž tą manevrą, kuriam iš esmės nei burės, nei net variklis nereikalingi (o šį iškėliau, kad į prieplauką nesulaužyti), padaryti paslaugiai siūlo ir ant prieplaukos esantis nurodomasis stendas. Tik jų pasiūlymas stovėti priekiu į prieplauką yra nepriimtinas – nepatogu gi taip laipioti! Todėl leidžiam sau stoti galu, kaip stovi ir gretima jachta (ir jau ilgokai, sprendžiant iš prikritusių joje lapų).

Kad inkaro nedera čia mėtyti, kuris būtų padėjęs manevrą atlikti – irgi suprantama, nes taip tik išžvejotume po vandeniu pakištus mooring_us.

Vidinėje pusėje ramiu oru švartuotis turėtų būti maloniau – ten tom-bujos su kyšančiais pusmetriniais strypais su ąselėmis. Bet pagalvoju, kad stendas, matomai, ne veltui siūlo stotis priekiu – ne mes pirmieji čia esam “nupučiami“ nuo prieplaukos, o svečiai, žinia, užtikrina įplaukas į šeimininkų kasą, todėl ir pasirūpinta juos taip informuoti.

Kėblinam į kalniuką alėja – apsidairyti, pasiieškoti civilizacijos malonumų, apmokėti sąskaitą už stovėjimą. Mat per gerą pusvalandį čia niekam į galvą kol kas nešovė ateiti pasidomėti, ar atvyko kas (o gal pasitikti su orkestru, duona, druska ir alumi?…).

Užuot, atėjo lyg tarp kitko vyrukas į prieplauką su “savo reikalais“ ir dviem šunimis, juos (arba jie jį) išsitempęs pavedžioti – aviganiu ir rotveileriu. Kažko įlindo į savo, matomai, jachtą “Mažulė“ (isp. Nin[j]a). Truputį jį stebėjau, ir man susidarė įspūdis, kad jis gali būti ir visos šios sodybos bei prieplaukos šeimininkas, bet laikėsi atokiai ir kukliai, tarsi nekreipdamas į mus dėmesio. Ir jei jis čia viską valdo, tai iš tikro priežiūrą turėjome ne prasčiau, nei “jūsų saugumui esate stebimi kameromis“.

Įdomu, kad ir čia “krizė“ – akivaizdžiai kaina už žmogų informaciniame stende krante ištaisyta ranka į didesnę.

Trygorto alėja nuo uostelio link civilizacijos malonumų

Susimoku restoranėlio kasoje prie baro. Čia vyresnioji padavėja (ir visos kitos jos pareigos kartu sudėjus) briunetė mokina, matyt, naujokę blondinę, kaip “nuimti kasą“, kada ir ką paskaičiuoti ir pan. Susimoku 10 zl. už jachtą ir 4 zl. už žmogų – iš viso 34 zlotus. Galima būtų ir pakrauti akumuliatorius, jei būtų poreikis (už atskirą sumelę, aišku).

Gerai, kad įeina į kainą WC (jis yra kluone, prie kurio ir kuriame yra ir lauko “taverna“, kol kas neveikianti – dar ne sezonas?) ir prausykla su karštu (valio!) vandeniu. Čia pat lauke prie šiojo durų – ir čiaupai indams plauti (kur, deja, tik šaltas vanduo, bet niekas netrukdo šilto atsinešti čia pat iš už durų – laive yra du kibirai ir dubuo).

Už dušą reikia mokėti atskirai – duoda lustinę kortelę, nusipirkus reikiamą minučių kiekį (1.20 zlotų už minutę) – keista, kad ne kubiniais centimetrais skaičiuoja. Jei netyčia pritruktų, yra rezervas, už kurį tektų grįžti susimokėti.

Beje, traukiant link restoranėlio reikia iš kairės apeiti tą kluoną su taverna ir prausykla, trumpinti kelio iš dešinės per kiemą nedera – teren privatny, o dar jame ir ciūcikas toks iš Rekso, Civilio ir Šariko giminės, ir nėra tiek draugiškas, kiek jo kino kolegos, nors gerai, kad jis pririštas. Prieplaukoje matytas šiojo kolega rotveileris, turbūt, tūno kažkur pasaloje, nes priklauso “smogiamąjai grupei“?…

Trygorto uostelio restoranas (kairėje baltas) ir taverna (buvęs kluonas) su WC, žiūrint nuo Trygorto link ežero

Manęs briunetė paklausia, ar mes vakarieniausim – gana vėlu (jų supratimu – tai ir darbo dienos pabaiga gi!), todėl jie ketina paleisti virtuvę do domu, jeigu panowie (čia mes tokie) negrįžtame.

Ne, nusikalėm, grįžti neketinam, užkąsim laive – padėkoju.

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Nežinomas kanalas“

Tęsinys: “Linkėjimai nuo A. Dovydėno“