– Ar mes jau atvykome?
– Ne!
– Ar mes jau atvykome?
– Ne!!!
– iš Šreko ir Asilo dialogo animaciniame filme “Shrek-2“
* * *
2010-06-19, šeštadienis: Gižycko
Kas gerai važiuojant į Lenkiją ir įveikus buvusio sienos perėjimo slalomą, tai faktas, kad para pailgėja viena valanda!
O tai reiškia, tik ką ją sutaupėm, todėl labai lėkti iki Gižycko, ar anksti keltis, kad nelėkti, nereikia. Spėsim. Todėl Suvalkuose užsukam į McDrive (o, čia jie priešais neseniai pasistatė pirmąjį didesnį prekybcentrį Suwalki Plaza!) ir pasičiumpam užkąsti, neišlipdami lauk, nes kiek čia to kelio tebuvo nuo Marijampolės.
Tai, kaip mūsų kvartermeisteris vairuoja tuo pat metu valgydamas Big Mac, man kartais perjungiant už ją pavarą į žemesnę, kad geriau lenkti priekyje važiuojančią mašiną siauresniu lenkišku plentuku, sukelia man kramtymo ir nurijimo sunkumus, netgi gausiai užgeriant kola. Matyt, reikėjo keistis su junga ir likti galinėje sėdynėje, apkrautam daiktais iki lubų ir nieko nematant, o ne “važiuoti šautuvu“ (angl. to ride shotgun – važiuoti keleivio vietoje šalia vairuotojo).
Siaubas! Nusišauti ir nepakilti. Vairuoja gerai, aišku, tik aš labai lėtai mąstau. Todėl man visada atrodo “per greitai“. Melstis lenkiškai nemoku, o čia, matyt, eteris kita kalba iki aukštybių neprasimuša.
Nenuostabu, kad 14:08 jau buvome Gižycke!
* * *
Įvažiavimą į Gižycką įgula pramigo. Jaunimas išvakarėse dar vakaruškoje sudalyvavo, tai nemanau, kad miegoti jie parėjo vakar – greičiausiai, jau anksti paryčiui šiandien.
Vienok, pasistiprinus ir toliau ramiai (ne, greičio neviršijam, Matka Boska Ostrobramska!) ir sklandžiai riedant iš Suvalkų link Mozūrų vietomis vingiuotais keliukais, vedančiais pro šimtamečius ir kai kur pelkėtus miškus, išsitraukėm virvelių komplektą iš man po kojomis besivoliojančio maišėko ir pasipraktikavom raišioti jūreiviškus mazgus. Kaip kažkada pasakojau, tai – geras ir naudingas būdas trumpinti kelionės laiką link jachtos.
Pradžioje studijuojam gelbėjimosi kilpą – mazgas reikalingas ir universalus. Po to paprastai surišti du virvagalius – tiesusis bei rifinis. ”Batraištiniai“, bet šiam kartui tiks, ir nors aš kažkiek abejojau, ar prireiks, bet užbėgdamas pasakysiu – rifuoti grotą teko, tad mokėsi ne veltui!
Aišku, prireiks rišti krancus – tad po jų eina vimblinis ir, kaip šio variantas, krancinis mazgai. Ir po to dar parodau tris štekus, kurių vieną gali pasipraktikuoti, kurį lengviau įsiminė – tinka jie ir krancams (juolab, kad šie štekais pririšti sunkiau patys nusiriša, kad eitų maudytis neatsiklausę). Pabaigai – aštuoniukė. Kurios išnuomotoje jachtoje dažniausiai (ir vėl – tik ne šįkart) net ir nereikia.
Bendram išprusimui pradžioje dar parodau žvejų mazgą bei flamandišką kilpą, o pabaigoje – visų išmoktų alternatyvias “profesionalias“ versijas: šotinis ir bramšotinis, žvejų štekas kaip ankerinis, smaugliukai konstriktoriai su “stoporna udavke“ bei stividoriaus mazgą vietoje aštuoniukės.
Kol mintyse viskas nesusipynė, dar po kartą pasikartojam paprastuosius išmoktuosius. Tiek, kiek jų reikia – patį einamiausiąjį minimumą.
* * *
14:10 pastatom automobilį prie turizmo informacijos biuro Centrum Promocji i Informacji Turystycznej miesto centre, ul. Wyzwolenia 2 – pravažiavus pro vandentiekio bokštą riedate alėja, dešinėje matosi viešbutis “Wodnik“, o kairėje, kaip tik apsukant sankryžoje į šią alėją jau priešinga kryptimi, bus ir šio centro durys, kurios, apsisukus, jums atsiduria iš dešinės.
Ant kurių parašyta, kad jie dirba, nes aplink vyksta pastato renovacijos darbai (kaip ir visur Lenkijoje, ir jau gerokai eina prie galo, kol pas mus liežuviais tauškiama), tad ir jie paskendę statybose, todėl kuklesni turistai gal pasidrovėtų rankeną patraukti. Šalia ant pastatyto dviračio nuobodžiauja kėdutėje paliktas vaikas su dviratininko šalmu ant galvos. Niekam nereikia nei palikto nerakinto dviračio, nei prie jo pririšto vaiko, nei abiejų komplekte.
Įgula dar tik bando pabusti, tad nueiname tik dviese. Žemėlapius turime dar iš praeito karto, o peržiūrėjus stendą, nieko naujesnio ar geresnio už turimus nepastebiu (net jei ir nepirksite, turėkite omeny, kad jie visuomet būna jachtose). Nusiperku aukščiau minėtą kelionių vadovą po Mozūrus angliškai. Paprašo 20 zl, bet nusideru vieną “auksinį“ iš merginos, besišypsančios iš už prekystalio (manau, kad tą nuolaidą nulėmė neatsispiriamas mano asmenybės žavesys – įvertintas gal ir nedaug, maždaug 87 lietuviškais centais…).
Mums čia svarbu išsiaiškinti du dalykus, ko iš tikro ir atėjom: pirma, kiek kainuoja žvejybos leidimas ir kur jį įsigyti, o antra – kur stoti, nuplaukus iki Mamerkų, kad aplankyti bunkerius?
Leidimais prekiauja, pasirodo, čia pat už kampo esanti žvejybos reikmenų parduotuvė, kaip ir visos parduotuvės apylinkėse. Spėja, kad 20 zlotų kainuos. Už dieną, žuvį, meškerę, meškeriotoją ar tiesiog neterminuotai už Lenkijos žvejo mėgėjo sąjungos nario bilietą – neaišku, bet gi ten nueisime ir susižinosime.
Kas dėl prieplaukos, tai lenkiškai prieplauka yra “przystan“, o ten va gyvenvietė tokiu pavadinimu Przystan, tai ten jau tikrai prieplauka bus, – spėlioja toliau akutes draugiškai vartaliodama informacijos mergina, – o nuo jos – ne taip ir toli iki Mamerkų. Gal norime Mamerkų bunkerių plano?
Nenorim, nes matau, kad turiu nusipirktoje brošiūroje su aprašymu.
Pasilinkim vieni kitiems geros dienos (lyg ir lyta jau čia anksčiau, tad turi giedrintis) ir atsisveikinam.
Parduotuvė už kampo nedirba (pardavėjas nuėjo po lietaus sliekų pasikasti, matyt), o pakabinta nuoroda į kitą, dirbančią šiuo metu (gal…), mums sukelia tingulio priepuolį.
“Ai, – numojam ranka, – gal nebrakonieriausim, bet bus kita proga čia grįžti, nes reiks jauko ar dar ko nors“.
Iš karto pasakysiu, kad jos gerais norais grįstas spėjimas nepasitvirtino, nes gyvenvietėje, kurios pavadinimas “prieplauka“, jokios jachtų prieplaukos einamuoju momentu nėra! Jei ten esančios kaimo turizmo sodybos šeimininkai ir pastatė jau kokį lieptelį, prie kurio galima rištis nakčiai, tai duokite žinoti.
* * *
Po 10 minučių – mes jau COS uoste, kur vyksta statybos darbai (pas juos ką – nekilnojamo turto burbulas nesprogo, ar kaip?!). Susimokam prie užtvaros už stovėjimą teritorijoje visai savaitei – 70 zlotų (po 10 zlotų parai).
Galima įvažiuoti ir išvažiuoti tiek kartų, kiek tik širdis geidžia – draugiškas uniformuotas apsauginis, berods, jau pensininkas pagal amžių, paaiškina trumpai tvarką, pakeliui džiugiai smalsaudamas, iš kur mes ir ką čia veiksime, pagirdamas geras lenkų kalbos žinias ir pagarbiai atsiliepdamas apie mūsų ieškomos čarterinės firmos savininkę. Parodo, kur link eiti – “ten, pakalnėn“, maždaug, ir rasime.
Randame iškabas (ir jachtas! Daug jachtų!!!), o aš paskambinu mobiliu, bet čia pat prieplaukoje ir sutinku ateinančią link manęs Urszulą, mūsų čarterinės firmos savininkę.
Mes aiškiai per anksti – ir tikrai neįskaičiavom pagal planą sutaupytos valandos dėl šalių laiko juostų skirtumo. Todėl “susilabinsim“ (lenk. “pasimatyti“ ir “sveikinti“ – ta pati šaknis) darkart tik už gero pusvalandžio, nes ji kaip tik užimta, kadangi priiminėja ir prižiūri kitų savo jachtų tvarkymą, tad mums kaip ir dar ne eilė pagal grafiką – gi tarėmės po 15-tos val. tik atvykti. Pasidžiaugiu jai balsu, kad per tuos dvejus metus jos laivynas išaugo (iki 23 jachtų nuo buvusių, berods, 7 ar 8 – pas juos ką, ten krizės nėra? Ar Kirkilo nebuvo? Ar Kubiliaus?…). Ji šypsosi pamaloninta.
Kadangi laivynas išaugo, todėl ji ir persikėlė į erdvesnį, nors ir tarybinius laikus menantį (ironiška, jos pavardė iš lenkų išvertus, yra kaip tik “tarybinė“…), bet dabar tvarkomą COS – visuomeninę sporto draugiją ir šios uostą. Manau, kad dar ir už vietą pigiau mokėti, nei užpernykštėje privačioje kaip tik įlankos kitoje pusėje esančioje norvego, pamilusio lenkaitę, “Stranda“ prieplaukoje. Mums tai dėl to – nei šilta, nei šalta, nors va iki tualeto, kaip paaiškės, ir toliau dabar pliumpinti…
Beje, vyriška WC dalis čia žymima ant smaigalio stovinčiu trikampiu, kaip ir pas mus, o va moteriška – kažkodėl nuliu arba apskritimu. Bandau suvokti geometrinę figūros logiką. Lenda mintys, nukreipiančios nuo tiesaus kelio į atsakymo paslaptį…
Pasiūlau įgulai išsikrauti daiktus iš mašinos tiesiog prieplaukoje (reikia nunešti nuo kalniuko žemyn – organizuojamės gyvą grandinę) ir traukti į miestą automobiliu apsižvalgyti – jie gi kaip ir pirmąkart čia, o aš užsiimsiu jachtos priėmimu, kai ateis mūsų eilė. O per tą laiką stebiu, kaip bocmano padėjėjai tvarko trosus, nusileidę greta stovinčios jachtos stiebą.
Po nepilnos valandos tas ir nutinka – ateina ir man eilė pasiimti jachtą. Gaunam šįkart tai, ką užsakėm ir ko negavom anąkart – Antila24 jachtą, vardu “Antyle“ (negi “dvidešimtketvirtąja“ pavadinsi – liežuvį nusilaužti!): ilgis 24 pėdos (mąstantiems ne galūnių kategorijomis – 7.18 m palei vaterliniją ir 8.20 m didžiausias), plotis 2.78 m, grimzlė 0.35 m (su nuleistu švertu 1.38 m), kajutės aukštis 1.80 (dar kad būtų perspėję dėl atsikišusius įėjimo liuko briaunos, į kurią nuolat galvą bambinausi…), stiebas 9.05 m nuo denio ir 11 m nuo vandens, buringumas 27 kv.m (grotas 17.50 kv.m ir stakselis, turintis rolling-furler, 9.50 kv.m). Nedidukė, bet toks planas ir buvo – įgulos diduma studentai ir dideliais laineriais neplaukioja.
Tvarkant popierius ir įmokant likusią sumą, šnekučiuojamės su Uršula apie šį bei tą. Matau ant sienos padėkos raštus jos vyrui už 2003 metų Mozūrų regatos organizavimą. Paaiškėja, kad vyras miręs… Atsiprašau, nes to nežinodamas leptelėjau juokaudamas, kad garbė, matai, tenka kažkam kitam, kol ji čia pati visur čia viską organizuoja ir dirba už tris ir dar pagainioja bocmaną su to pagalbininkais… Uj!..
Uršulės laivynas Gižycko COS prieplaukoje
Parsitįsiu bioWC įrenginį – daiktas geras ir naudingas, ypač, kai įguloje yra nors viena dailiosios lyties atstovė. Kiek pavartaliojęs, kad lįstų pro duris, įgrūdu į galjūną (laivo tualeto patalpą), kuris primena dydžiu kiek ištemptą spintelę drabužiams, tik kad dar ir su kriaukle (prabangiai!). Jei šios nebūtų, įvairuojant savo sėdimąją atbuline eiga, gal ir kelnių nebūtų reikalo nusimaudinėti dar kajutkompanijoje, prieš sėdantis atlikti reikalus, gamtai pašaukus. Bet yra sugebančių jas nusimauti ir viduje – size really matters, ir nebūtinai didesnis turi pranašumus. Kai kuriais atvejais.
Bocmanas (Uršulės, ne mūsų!) man praveda privalomą trumpą instruktažą, ypač apie pakabinamą variklį, kaip tas įmerkiamas į vandenį (jo ten parišta virvelė tai aiškiai per trumpa – ją prieš plaukimą pasikeičiau į vieną iš savo atsivežtų ilgų škertikų, antraip būčiau su anąja vargęs, tikrai pirštus prisispaudęs, o dar ir vargiai ją besugraibęs iš kokpito ar netgi išsivertęs už borto, nes reiktų labai persisverti), kaip iš jo iškeliamas, kada nederėtų jo jungti, kas būna, kai nesiaušina, kad atkreipti dėmesį, ar tikrai vanduo išteka iš variklio, o gal užsikimšo žolėmis (bei sutraiškytomis medūzomis, kurios nenukeliavo dangumi) vandens įsiurbimo anga, tada ją pravalyti, ir pan.
Kadangi aš esu iš šalies, kur tikri buriuotojai apsieina be variklių, tai mane tikrai dera išmokinti, kaip elgtis su šia technika, kaip ir kokį čiabuvį su obliumi. Ir jei po tokio išsamaus instruktažo ką nors pridaryčiau varikliui, matomai, nuo šito durnumo jau vaistų niekas neberastų…
Čia nuo liūčių ežeras gerokai patvinęs, mūsų prieplaukos dalis apsemta per pusę pėdos, o mes, kaip “mažiukai“, stovime iš viso uosto ir jos laivyno gale, netoli apleisto kanalo. Tad bocmanas dar atvelka padėklą, nuo kurio pasilypėjus nereiks bristi, kad į laivą įlipti. Gerai būtų gavus trapą. Bet niekas apie tokius dalykus nepagalvojęs, nes niekad dar tiek vanduo nebuvo pakilęs.
Pradedu krauti daiktus nuo kranto į laivą, ir po pusvalandžio sugrįžta gerai nusiteikusi, ledų pasmaližiavusi ir visą centrą jau apžiūrėjusi įgula. Greitai susikraunam, kas liko, įsikuriam, pravedu trumpą instruktažą savo ruožtu, kas ir kur yra bei kodėl neverta iškristi per bortą, ir jau rengiamės išplaukti.
Sveiki atvykę į buriuotojų pasaulį!
* * *
Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“
Ankstesnis: “Tetris, arba Kur (ne)emigravo Kubilius“
Tęsinys: “Bebro koncertas, arba Pūkinis buriavimas“
Skipper_LT 