Geltonasis Jackus, arba Kaip muitinė dalina gerumą

“A yellow flag for punishment!“ bawled there vengeful captain of the
forecastle; “let the gentle man sail on his last cruise, under the rogue’s
ensign!“

“A yellow flag! a yellow flag!“ echoed twenty taunting throats. “Down with
the Rover’s ensign and up with the colours of the prevot-marshal! A yellow
flag! a yellow flag!“

The Red Rover by James Fenimore Cooper

– Iškelt geltoną bausmės vėliavą! – užbliovė kerštingasis bako vyresnysis. – Tegul šį džentelmeną išlydi į paskutinę kelionę niekšų vėliava!

– Geltoną vėliavą! Geltoną vėliavą! – pasigavo koks dvidešimt rėksnių. – Nuleist Korsaro emblemą ir iškelti karo teismo vėliavą! Geltoną vėliavą! Geltoną vėliavą!

Džeimsas Fenimoras Kuperis “Raudonasis Korsaras“ (vertė T. Bražienė ir V. Churginaitė, 1991m.)

* * *

Tarptautiniame signalinių vėliavėlių sąvade geltonoji vėliava, praminta Geltonuoju Jackumi (angl. Yellow Jack), yra ir dabar. Atkreipsiu dėmesį, kad angliškai “jack“ vis tik rodo ne tiek vardą (kaip nusikeikdavo mano a.a. chemijos mokytojas Tata dėl kokio nepavykusio bandymo “kad tave kur šventas Jackus, pavoliot po karvės kleckus!“), kiek laivo vėliavos tipą. Pagrindinė laivo vėliava vadinama ensinu, o va priekinė ar kitokio tipo svarbesnė – džeku (ol. giuisu). Dar kelios yra gavę individualius vardus, kaip Linksmasis Rodžeris ar Žydrasis Petriukas, bet apie juos papasakosiu kitąkart prie progos.

Sąjungos Džeku (angl. Union Jack) vadinama ir mums įprasta dabar Didžiosios Britanijos vėliava. Šioji laive ir keliama ne ensino vietoje (ant galinio stiebo gafelio arba flagštoko paskuigalyje), o pirmagalyje, kur keliamas giuisas – stovint uoste ar plaukiant jo reide iškilmingomis progomis. Dar ji yra vadinama ir “tvirtovės vėliava“, todėl bet kuriam kitam laivui ir ne kaip “džeką“ šį “džeką“ (kalambūras!) naudoti griežtai draudžiama, o ne kariniams, aišku, giuiso kelti ir taip nepriklauso.

Atrodytų keista, bet valstybinė vėliava (mūsų supratimu) niekuomet neplevėsuoja Jungtinės Karalystės valstybiniuose, kariniuose ar privačiuose laivuose valstybinės vėliavos vietoje. Kiekvienas šių laivų tipų turi savo tam skirtus ensinus. Britanija – gilias marinistines tradicijas turinti šalis, tad stebėtis dėl to netenka.

O visiškai geltonai vėliavai priskiriama raidė Q, tariama dabar tarptautiniame sąvade kaip Kvebekas (angl. Quebec). Atrodytų, kad iš viso nieko bendro: ir Kvebeko vėliava yra mėlyna su baltu kryžiumi ir baltomis prancūziškomis lelijomis kampuose, ir pats pavadinimas viena iš indėnų kalbų reiškia “kur upė siaurėja“.

Tad kodėl Q, ir kodėl geltona?

* * *

Kaip matosi iš Kuperio romano citatos, Anglijos laivyne geltonąją vėliavą keldavo tuomet, kai laive vykdavo karo lauko teismas dėl ypatingo nusikaltimo, užtraukiančio mirties bausmę, ir kuomet šioji bausmė būdavo vykdoma. Mat žmogų pakarti ant rėjos irgi derėjo pagal ceremonijas. Teisinė valstybė, kaip ne kaip…

Dar kiek vėliau po šių Kuperio aprašomų įvykių jau Napoleono karų metu Anglijos laivyne admirolams buvo priskirta atitinkamų spalvų ensinai, mūsų dienomis jau tapę nebe admiroliškais, o rodantys laivo tipą. Taip iš pradžių dar prie karalienės Elžbietos jie rodę priklausomybę vienai iš laivyno eskadrų pagal priskirtą atitinkamą spalvą, vėliau, Anglijai susikibus su jakobinais ir kitais karūnos priešais, jau konkrečiai admirolui buvo priskirtas raudonasis (dabar – baltasis su šv. Jurgio kryžiumi, kuris ir dabar yra Karališkojo laivyno vėliava), o viceadmirolai ir kontradmirolai gavo atitinkamai baltąjį ir mėlynąjį.

Raudonasis – dabar privataus ir komercinio laivyno ensinas, o mėlynasis priskirtas pagalbiniams ir rezerviniams karo laivams, bei davė pradžią Jungtinės Karalystės ir Sandraugos šalių valstybinėms vėliavoms (pvz. Australijos, Naujosios Zelandijos ir pan.).

Jei kas skaitė Patrick O’Brian seriją romanų apie Horacio Hornblauerį (mūsų TV irgi rodė pagal šiuos romanus pastatytą serijalą “Hornblower“, kurį pagal žiūrimumą vis tik nurungė tuos pačius laikus ir karus vaizduojantis “Sharpe“ su “seksualiuoju“ Sean Bean), tai aptiko ir pasakojimą “Geltonasis admirolas“ (The Yellow Admiral). Šitaip buvo vadinami admirolai su tokiu laipsniu, bet be laivyno, kuriam galėtų vadovauti (savotiški “ministrai be portfelio“). Tad geltonoji vėliava, kaip matosi, ne visuomet reiškia “niekšų vėliavą“.

Tiesa, jei į geltonuosius admirolus paaukštinimas skiriamas siekiant išvengti nuostolių dėl nemokšiško vadovavimo laivynui, o dėtis nėra kur, tai nežinia, kaip čia dėl to “ne visuomet“… Panašūs “paaukštinimai“ žinomi ir mums, ir ne tik kaip išsiųsti iniciatyvų finansų ministrą į Briuselį komisaru ar mylimiausią politiką į Europarlamentą – Stalinas Vorošilovui maršalą už pralaimėjimus 1941-ais, ar Smetona generolo laipsnį Žukauskui, praradus sostinę Vilnių.

Bet, grįžtant į šio pasakojimo kursą, tai niekaip nepaaiškina, kodėl Q yra geltona, ir kam tas signalas naudojamas dabar, nors matosi, kad Geltonojo Jackaus vėliava tikrai nedulkėjo kvartermeisterio skrynelėje.

* * *

Jei į uostą įplaukiantis laivas privalo praeiti muitinės patikrinimą, jis iškelia po kairiu stiebo skėtikliu “kvebeką“. Anksčiau Q buvo keliama po dešiniu vietoje teritorinės šeimininkų vėliavos, ir pastaroji buvo iškeliama vietoje geltonosios iškart praėjus karantino patikrinimą. Dabar nusistovėjo šalies gerbimo tradicija jau vos tik įplaukus į teritorinius vandenis (dažniausiai – 12 jūrmylių nuo kranto), mat ir tas vanduo laivais dabar jau budriau saugomas, ir patikrinimą pakrančių apsauga gali atlikti juose “neatsitraukiant nuo kasos“ (t.y. ant vandens), ir jau toji teritorija išsiplėtė toliau kaip per patrankos šūvį nuo kranto ar netgi toliau, nei dar vos prieš pusamžį įprastų 3 jūrmylių vietoje tuzino.

Signalų sąvade iškelta Q reiškia, kad “mano laivas švarus“ ir aš prašau leidimo laisvai uoste išlipti į krantą (pakirkinti merginų, atsigerti šviežio šalto alučio uosto bare, nusipirkti kokių suvenyrų mainais į kontrabandą ir pan.). Šis Geltonasis Jackus dabar signalizuoja, kad kapitonas užtikrina priimantį svetimos šalies uostą, kad jo laive nėra užkrečiamų ligų ir jis tuo reikalauja licencijos, vadinamos free pratique, kuri išduodama praėjus karantiną. Todėl va ir yra dabar toji Q – nuo angl. quarantine.

O ir savo geltonąją spalvą gavo ne veltui…

1883 metų choleros pandemija rimtai privertė Britanijos valdžią susirūpinti priemonėmis, apsaugančiomis nuo jos plitimo šalyje, ir muitinės pareigūnai, kaip jau įpareigoti rūpintis uostuose įplaukiančiųjų laivų patikra, gavo dar naujų pareigų pagal “epochos iššūkius“. Kaip ir maras, cholera irgi atkeliaudavo laivais ir plito per uostus.

Cholera dar buvo vadinama “geltonąja karštine“. Tad priskirti laivams, kurie galėjo būti įtariami šios ligos “importuotojais“, iš toli matomą geltonąją vėliavą, buvo logiškas ir visai suprantamas jūrinių biurokratų sprendimas. Praėję karantiną ir gavę free pratique, šią vėliavą laivuose nuleisdavo, pakeisdami priimančios šeimininkų šalies vėliava – taip jie rodė, kad jau gali lipti į krantą.

Tradicija liko, o va kiek anksčiau, pasakodamas apie signalines vėliavas, minėjau, kad kai kurios jų turi kelias reikšmes: vieną – kai laivas yra eigoje, o kitą – kai laivas stovi uoste. Ir giminingoji Geltonąjam Jackui yra dabar kita vėliava, priskiriama dabar L raidei, kuri sąvade tariama kaip Lima, o pagal prasmę sietina su kitu žodžiu – lazaretto, t.y. karantinine ligonine jūros keliautojams arba tiesiog tokią paskirtį atliekančiu laivu, kuriam uždedamas karantinas.

Lima vėliava yra šachmatų tvarka išdėstyta geltona (viršutinis kairys ir apatinis dešinys ketvirčiai) bei juoda (atitinkamai atvirkščiai) spalvos. Kodėl juoda? Mat maras dar vadintas “juodąja mirtimi“. Tad pramaišiui su “geltonąja“ cholera, šioji L vėliava, iškelta ant karantinui pasmerkto laivo, iš tolo įspėdavo, kas per nelaimėliai jame galuojasi, pakeitę savo Q į nelemtąją L, o ne į kol kas dar nepriimančios šalies valstybinę…

O žiūrėjusieji filmą “Meilė choleros metu“ pagal to paties pavadinimo Gabriel Garcia Marquez romaną (angl. “Love in the Time of Cholera“), galėjo atkreipti dėmesį, kad būtent Limą išsikėlė ir pagrindinio herojaus laivas, kuomet šeimininkui prispyrė visą gyvenimą siektas, bet atidėliotas reikalas padūkti “duknose“ su savo į šį laivą atviliotąja mylimąja (klipe – 0:12-0:14), ir nesinorėjo, kad prašalaičiai šiam kilniam jų meilės aktui trukdytų…

Na, o karo laivas eigoje, iškėlęs Limą, dabar pagal tarptautinį signalinių vėliavų sąvadą siunčia įsakymą – “reikalauju nedelsiant sustoti!“. Užkluptame gi kontrabandininkų laive, pamačiusieji šį signalą pasieniečių laive, siunčiamą jiems, gali tik nusikeikti, apimti juodų (sic!) depresinių minčių – “o tu, cholera!“, ir palinkėti dar jiems nuoširdžiai abiejų spalvų ligų, simboliškai išreikštų matomoje vėliavėlėje…

Tad, kaip matome, kitai vėliavai šios dabartinės reikšmės priskirti neišeina – nusipelnė šios garbės būtent L, kaip Q, Geltonojo Jackaus, porininkė.

Tiesa, turiu pripažinti, kad taip buvo ne visąlaik. Mat sename 1857-1900 metų komercinio laivyno sąvade šiek tiek skyrėsi: geltonoji buvo O – o va Q, kaip tokia pati O raidė, tik su “uodegėle“, net nebuvo naudojama, todėl suprantamas siekis priskirti vėliau “karantinui“ pagal pirmą žodžio raidę; o L vėliavėlėje vietoje juodos naudota mėlyna spalva.

Pajuokaujant, žinoma, latviams, paveldėjusiems iš kuršių “mėlyną“, kuri reiškia “juodą“ (žr. Melnragė), gal ir jokio skirtumo. Bet, manau, pagrindine priežastimi pakeisti spalvą buvo grynai praktiniai sumetimai, išryškėjus poreikiui tą koreguoti laikui bėgant: ir kad, apiplyšus ar jai plevėsuojant, išvengti panašumo su kokia K iš toli žiūrint, ir kad tamsiai mėlynos ir juodos atspalviai prie tam tikrų prasto apšvietimo sąlygų nedaug skiriasi, kad įžiūrėti, ar kad dizaino prasme kontrastas didesnis, geltoną keičiant su juoda.

O vėliau istoriškai spalvų deriniai ir raidžių parinktys pakoreguotos pagal tai, kam ir kodėl šių signalų poreikis buvo kilęs, ir iki dabar tradiciškai atėjęs.

* * *

Tąkart pasakodamas apie signalines vėliavėles atkreipiau dėmesį, kad rusiškame laivyno sąvade reikšmės ir raidės skiriasi. Tiesa, jie turi ir abi šias vėliavėles, tik kitaip vadinamas: geltonoji “kvebekinė“ yra priskirta raidei D ir turi vardą Добро (rus. “gėris“), o šachmatiškai geltona ir juoda “lima“ tapo T ir yra vadinama Твердо (rus. “kietai“) – ir apie tai netgi anekdotas yra.

Tad pagal jų sąvadą jų laivams pirmoji reikš: “Действовать самостоятельно или согласно инструкции.“ (veikti savarankiškai arba pagal instrukcijas), “Да.“ (taip), “Согласен.“ (sutinku), “Разрешаю“ (leidžiu) ir “Долгота места …° …’ “ (ilguma…° …’). Pastarosios atveju čia kartu keliamos skaičių vėliavėlės, kai po pagrindinės einančios rodo laipsnius, o kitos dvi – minutes. Gi tarpautiniame sąvade šią funkciją visiškai analogiškai atlieka… mums jau pažįstama Lima (nuo angl. “latitude“). Kaip matosi, na, negali šios dvi viena be kitos apsieiti ir čia!…

O antroji “kietuolė“ rusų laivams gi duoda įsakymą taip ir toliau varyti – “Иметь ход… узлов.“ (palaikyti eigą… mazgų greičiu).

Įdomu tai, kad kažkada netyčiom užmetęs akį į filmą “Teisė šauti“ (rus. “Право на выстрел“), kuriame japonų škiperį, brakonieriaujantį SSRS teritoriniuose vandenyse ir bendradarbiaujantį su CŽV, suvaidino Talgatas Nigmatulinas (daug kam dar žinomas kaip piratas-karatistas iš “XX a. piratai“), pastebėjau, kad sovietinių jūros pasieniečių laivo vadas, bandydamas sustabdyti bėgančią japonų škuną iš SSRS teritorinių vandenų, duoda vachtos karininkui komandą iškelti “limą“, o ne “duoti kietai“ (rus. “дать твёрдо!“). Matomai, kai tarpusavyje bendrauja, tai tas pačias vėliavas vadina rusiškai, o kai užsieniečiams reikia ką nors pasakyti, tai gaunasi “du jū spyk ingliš?“…

Ir kaip čia neprisiminsi kito tarybinio “blokbasterio“ – “Baltoji dykumos saulė“ (rus. “Белое солнце пустыни“)!

Pamenate epizodą, kuomet Abdulos gaujos narys įsiropščia į buvusio Rusijos imperijos muitininko Vereščiagino barkasą ir krante esantiems savo draugams bei vadui praneša, kad pasipriešinimas baigtas, pašaipiai ir su aliuzija į šiojo buvusią profesiją: “Таможня даёт добро!“ (rus. muitinė duoda leidimą)?

Iš tikro, matyt, šią lakia tapusią frazę derėtų versti ne pažodžiui, kad “muitinė dalina gerumą“ (sulauksi iš jų!). O kad jie savo laive atsakydami tarsi kelia vėliavėlę, rusiškai vadinamą “dobro“.

Ir jau dabar, žinant aukščiau išdėstytą signalinių vėliavėlių reikšmių kontekstą, akivaizdu, kad muitinės kartojamas signalas “geltonuoju džeku“ čia reiškia patvirtinimą, kad laivo patikra praeita ir galima savo “kvebeką“ nuleisti, ir kad neteks kelti karantinui pasmerktųjų vėliavą “limą“, o jau drąsiai – priimančios šalies valstybinę.

Kitaip tariant, muitininkai duoda Q, nes jiems viskas “kūl!“ (angl. cool).

Spėju, kad dabar po šio mano pasakojimo šias dvi signalines Q ir L vėliavas ir jų reikšmes tikrai lengvai ir jau ilgam įsiminsite…