“Kompasas galvoj“, arba Apie orientaciją kažkokioje erdvėje


Ernestas Parulskis (čia ne tas desantininkas, kuriam “3 sekundės dangaus“, čia kitas, ne Sigitas) “Verslo klasėje“ (2010m. balandis – mikliai varom visi pirkti, kol dar liko!), rašo:

Vilniuje niekada nebūčiau taip pasakęs. O Londone, praėjus metams, kai miesto žemėlapis susisluoksniavo galvoje, aplankyti atvažiavusiam bičiuliui ramiausiai paaiškinau:

– Išėjęs iš metro, eik į šiaurę…

Kur bičiuliui reikia eiti toliau, jau nebespėjau pasakyti, nes telefone sugriaudėjo pasipiktinęs balsas:

– Į kokią šiaurę? Ar aš diversantas, ar, šitas, skautas? Aš nevaikštau su kompasu! Aiškink normaliai – tiesiai, prie didelio medžio suk į dešinę, pamatysi žalią namą… Aiškink kaip vilnietis, – burbtelėjo geografijos nuorodų nukankintas draugas.

Simboliška, kad priekaištaudamas jis nepalygino savęs su jūreiviu.

Didžiojoje Britanijoje (ir jos kolonijose), kaip jokioje kitoje šalyje, ypač daug vietovių, kurių oficialiuose pavadinimuose yra pasaulio šalies patikslinimas. Kad ir kur žiūrėsi, rasi ką nors panašaus į Pietų Aktoną, Šiaurės Kentą, Vakarų Bromvičą ar tiesiog Ist (Rytų) Endą. Lietuvoje tokių pavadinimų nėra. […]

Ir, be jokios abejonės, tai susiję su jūreivyste. Britai pradėjo plaukioti anksti, buriavo daug, toli ir dažnai. O lietuviai niekada neburiavo. Jie vaikščiojo pėsčiomis, jodavo, dabar – važinėja mašinomis. Ir važiuoja ne į vakarus, o “tiesiai, prie Suvalkų pasuk į dešinę, tada šiek tiek kairiau…“ Tai – sausumos žmogaus kalba.

Šiaip įdomu būtų patyrinėti, kiek tokio “kompasinio“ mąstymo yra beduinų ar kokių skandinavų kalbose. Dykuma – ne jūra, net jei ir kupranugariai yra “dykumos laivai“, bet orientavimasis irgi ten yra kitoks, nei pilnoje orientyrų sausumoje, kur svarbu težinoti, kad karvė orientyru būti negali, nes gali nueiti, todėl verta rinktis kitką (nepainioti su presuotu suvalkietišku šienu – šitą karvė gali surupšnoti prieš nueidama).

O va dėl vikingų palikuonių – irgi įdomu, nes spjaukite į barzdą tam, kuris pasakys, kad šie tik pakrantėmis galėjo plaukioti, nes orientuotis nemokėjo, mat, tokių sausumos žmonių nuomone, kaip ten be GPS, o dar labiau, o dieve dieve – ir be kompaso netgi!

Aš netgi ketinau kažkada parašyti čia atskirai apie vikingų navigaciją, bet kad apimtis jau labai didelė gaunasi, tai… atidėjau. Tamkart.

Nežinau, ar dabartiniai to krašto vikingai savo “vektorius“ kalboje vis dar “lazdomis“ (vienas iš GPS pirmtakų) matuoja, bet jų kalboje ligi šiol yra žodis, kurio nerastum kitose kalbose, ir kuris išsiverčia kaip “prapuolę be žinios jūroje“. Nepamenu to žodžio dabar, o va įdomu, kad prireikė trumpai įvardinti, matomai, neretam reiškiniui… Kas jų nuo plaukiojimo jūromis, vienok, neatbaidė.

Bet faktas lieka faktu – mes ir miške bei pelkynuose ne pagal saulę ar žvaigždes kelią randam. Mano kokybės vadybos dėstytojas prof. Juozas Ruževičius pasakojo, kaip pirko “mersą“ su kompasu. Iš pradžių džiaugėsi kaskart namo grįždamas, nes, neva, ir girtas kelią surastų (tsss!), bet paskui jį tas nuolatinis šalių stebėjimas gerokai “užkniso“ ir kompasą jis išlupo. O va keista, kad aš į savo visureigį kompasą kaip tik įsidėjau… Gal todėl, kad neretai važiuodavau ne keliu, o tiesiai per pievas ir laukus, kur akys mato?

Kol neburiavai, vairuodamas nekreipi labai dėmesio į aplinką.

Na, pradėjo lyti – įsijungi valytuvus, o kai sutemsta – šviesas (nors dabar jos jau dega ištisai, ir labai gerai, manau). Bet galvoti labai nebūtina: ženklai tave visą kelią globoja, o jis veda ten, kur ir reikia, o jei pasuka – tai taip ir reikia, vadinasi. Susilieji su keliu ir mąstai apie savo reikalus ar anapusinio pasaulio materijas.

Nereikia čia dėl srovių, potvynių ar bangų galvą sukti – nebent, duobę pamatytum, bet dugno reljefas ir gyliai buriuojant daug svarbiau. Nesuki galvos ir dėl stabdžių, išskyrus išskirtines situacijas. Gi burlaivis, dažnai, kaip automobilis plikomis padangomis plikledyje – reikia iš anksto galvoti, kaip ir kur pristabdysi ar kryptį keisi, o ne tuomkart, kai situacija iškils. Ir joks inkaras ABSo neatstos.

Manau, kad ne tik “orientavimasis kompasu“ yra svarbu, bet nuo sausumos žmonių skiria kitąkart ir mąstymas, laiko pojūtis, bendravimo savybės bei būdo bruožai. Burių ilgesys krante nepalyginamas su “einam pasidraginti“. Mažiausiai, ko pasigendi laive, tai telefonų, interneto, feisbukų-blogų (beje, Facebook aš ir neturiu) – netgi radijinės ar mygtukinės muzikos. Ir visiškai nesvarbu, ar kokia oliapupa triskart papus (pardon my French) tiuningavo, ar kad kažkur kažkas rengs paradą, o kažkam, matai, itin svarbu, kad anie, šiukštu, savo linksmakočiais tuomet vėjyje nemosuotų.

Ir jei grįžus iš vėjų ir vandens valdų namo, tie namai-namučiai-mieliausieji neatrodo dėl to ramiu užutekiu, tai kažkas su jumis negerai. Genetiniame lygyje. Kažkokie pokyčiai įvyko. Gali būti, kad plūgo rankeną nepastebimai išmainėte į rumpelį.

Ir trauk ją devynios!

Navigacijos ir buriavimo sezonas jau čia pat. Įkvėpkite vėjo. Užuodžiate?

Komentarų: 14

  1. Žemiau esantis komentaras paliktas sename tinklaraštyje post factum (jau man išsikėlus), bet jis tiek yra man mielas, kad negaliu čia jo nepacituoti:
    _________________

    Įkyrios mintys “LAIVAI ir JŪRININKAI“ II tomą perskaičius_Juozas
    (II-sis, kiek atnaujintas ir papildytas komentaro variantas, dar kartą perskaičius kūrinį ir geriau įsikirtus į jo turinį)

    Su malonumu perskaičiau (ir netgi išstudijavau) didžiojo kūrinio “LAIVAI ir JŪRININKAI“ II tomą – iš tiesų labai patiko. Vien ką reiškia teksto turtingumas, apimlūs ir mįslingi žodžiai ir sąvokos – krūtų tiuningas, linksmakotis, genetinis lygmuo, plūgo rankeną versus rumpelis.
    Autorius puikiai įvaldęs plunksną – sklandi ir nemonotoniška kalba, gili, turtinga ir įtaigi mintis…Esu įsitikinęs, kad vien iš rašytojiškos veiklos autorius jau puikiausiai gali prasimaitinti, leisdamas sau į mitybos racioną įtraukti pačius egzotiškiausius Grand Cru ar Appellation d’origine contrôlée produktus ir juos užgardinti šventais Trappiste gėrimais…
    Tačiau mane, priemiesčio inteligentą, įkyriai kutena mintis – kam autoriui dar buvo reikalingas ir aukštasis pilotažas – universitetinės vadybos studijos? Beje, ir šioje srityje autorius buvo iškili išskirtinė asmenybė.
    Visada mokinys turi pralenkti mokytoją (tai chrestomatinė tiesa), ir nekartoti jo lengvabūdiškų klaidų – sveikinu autorių ryžtingai įmontavusį KOMPASĄ į savo visureigį. Tai tikrai įžvalgus ir strategiškai pamatuotas sprendimas.

    Autoriui ir visiems “NAUTICALIS“ skaitytojams linkiu palankaus vėjo.

    Pagarbiai,

    Juozas iš Balsių
    (čia tas pats, kuris dėl savo menko įžvalgumo ir nuotykinės brandos trūkumo iš savo “mersiuko“ KOMPASĄ išlupo…)

    P.S. ir N.B. Garbieji Laivininkai ir Jūrininkai, nuo šiandien mylėkite ir vertinkite save dar daugiau, nes būtent jūrininkų subrandintu principu ar taisykle – “JŪREIVIAI NESIGINČIJA SU RIFAIS – JIE JUOS APLENKIA“ – remiasi Strateginio kokybės valdymo ir Pokyčių vadybos universitetinės disciplinos.

    Posted on May. 29th, 2010 09:15 am (UTC)

    Patinka

    1. Mano atsakymas ten buvo toks:

      ______________________

      Ačiū už komplimentus… Nuraudau kaip burokas – apsimesiu, kad per šį savaitgalį Palangoje nudegiau, nes ten tikrai oras geras buvo.

      Leidau sau Jūsų pirmą variantą ištrinti. Nors Demingo ir bendrai VKV postulatai sako, kad “iškart daryk kokybiškai“, bet patobulintas variantas dažniausiai ir gaunasi kokybiškesnis, tai šį ir paliksiu.

      Visureigį jau pardaviau, bet kompasą pasilikau… Galėčiau nebrangiai pasiūlyti, bet nusitrankė reidų metu tas daiktas – ten dabar skystis “susiburbulinęs“. Tai negi siūlysi nekokybišką kokybės vadybos profesoriui?

      Ačiū už komplimentus apie mane kaip studentą, bet abu sutiksime, kad mano kuklusis grupiokas pasiekė daugiau už mane: ir diplomą gavo nelankęs paskaitų, ir premjeru tapo. Į istoriją įeisiančiu kaip itin dosniu, netgi gal švaistūniškai. Ir “energetiškai kūrybišku“. Tai ką jau čia man?… 😦

      Vienok, netgi jam toli iki savo dėstytojų bendrai, ir VKV konkrečiai, o šias paskaitas prisimenu su malonumu kaip netipines, išskirtines ir įdomias (kaip ir poreikį būtinai po to išbandyti trapistų alų!).

      O vadyba reikalinga ir laive, jei esi savo užgaidos ar likimo įnorio dėka kapitonas – tą girtuoklių ir anarchistų govėdą, dvasia artimą piratams, kažkaip ten suvaldyti reikiama linkme reikia, juk ne karo laivynas su teise karti ant rėjų ir net ne komercinis, kur įgulai bent pinigus moka, tad žinios reikalingos ne baziniame lygyje strategijai įgyvendinti ir pokyčiams suvaldyti.

      Aš čia rašymą kaip ir užmečiau, o perkėliau į wordpress.com – paskutiniame įraše yra nuoroda. Ten yra ir papildomi dar įrašai, kurių čia jau nėra, ir buvę čia nematomi archyvuose, ten yra prieinami skaitymui. Tad anas variantas, manau, kokybiškesnis. 🙂

      Labai gera patarlė apie rifus – reiks įsiminti ir pasinaudoti (ir rašant, ir gyvenime).

      Ačiū dar kartą!

      Patinka

      1. Mielas ERNESTAI,
        ačiū už atsakymą, kuris man ne tik praskaidrino nuotaiką, bet ir sukėlė kryžminio altruizmo protrūkį. Tu esi puikus menininkas, filosofas, mąstytojas ir nepakartojamas Laivininkas. Ir ne tik.
        Ir matai, koks aš buvau Alpių kretinas, kad Tavo studijų VU laikais tave pažinau tik kaip puikų studentą-vadybininką. O Tu jau tada buvai “kompleksinė“ asmenybė. Man visada malonu “stebeti“ savo buvusių studentų tolimesnės veiklos ir gyvenimo (t.y. CV tąsos) vingrybes bei džiaugtis jų išskirtiniu tobulėjimu. Tu vienas iš mano neįkyraus stebėjimo bei žavėjimosi objektų. Esi iškyli neordinarinė asmenybė. Tavo filosofiškai poetiškas mintis ir įžvalgas stengiuosi “pasirankioti“ interneto platybėse. Ir permanentiškai jose atrandu kažko naujo, nekasdieniško ir įdomaus. Neperdedu, Ernestai, iš tiesų esi nebe Total, o jau GLOBAL QUALITY CITIZEN.
        Tad linkiu sekmes ir Rašytojiškoje Tavo veikloje, ir Laivininko dar nepažintų kelių vingrybėse, ir kitoje veikloje bei Asmeniniame gyvenime.
        Ir NIEKAD nesipyk su Mūzomis…

        Con Affetto – Cordialement
        Juozas

        P.S. Įdomu ir štai kas: mūsų dažnai vartojama abreviatura “CV“ iš tikro yra garsiojo senovės oratoriaus CICERONO žodžių “gyvenimo kelias“ santrumpa. Tai atradau vieno Dubajaus universiteto bibliotekoje. Ten pat atradau, kad “Nulio defektų – Zero defect“ koncepcijos užuomazgos atsirado apie 1760 m. prieš Kristų (The Codex of Babylonian King Hammurabi – juo esu suzavėtas).

        Best regards,

        Prof. Juozas RUZEVICIUS

        Academician of European Academy for Quality Sciences;
        Member of the International Guild of Quality Professionals;

        Professor at Vilnius University & at International Business School of Vilnius University;
        Head of QUALITY MANAGEMENT masters programme (MBA), VILNIUS UNIVERSITY;

        Editor-in-Chief of Scientific Journals:
        “Current Issues of Business and Law“(ISSN 1822-9530, EBSCO Publishing, TOC Premier, EconLit, Index Copernicus Master List);
        „Issues of Business and Law“ (ISSN 2029-1094, EBSCO Publishing);

        Member of Scientific Board of European Academy for Quality Sciences;
        Member of Academic & Scientific Board of European Universities Network for Total Quality Management EUN.TQM (EFQM, Brussels);
        Member of Executive Board of International Society of Commodity Science & Technology (Vienna).

        Sauletekio str. 9, II bld.-715 room, LT-10222 Vilnius, LITHUANIA
        Tel.: (+370 5 ) 2366155; 2366154
        Mobil (GSM): +370 6 8609710
        Fax: +370 5 2366127
        E-mail: juozas.ruzevicius@ef.vu.lt
        http://www.vu.lt

        Patinka

        1. Sumišau šiek tiek, ir apie kokį Ernestą kalba sukasi: ar tai apie Parulskių, ar tai mano draugą nuo Trakų?… 😉 Bet kad jau vardas gražus, tai nesupyksiu, jei čia bus ir apie mane, nors mano vardas Egidijus. 🙂

          Alpėse nebuvau. Bet jei ten visi tokie “kretinai“, tai šis Žemės kampelis turėtų būti išskirtinė vieta, į kurią patekti yra didžiulė garbė.

          Tiesa, aš nesuprantu, kaip “už kalnus geriau gali būti tik kalnai“. Sutinku tik dėl pusės teiginio, t.y. tik kai rogutėmis nuo kalniuko. Bet kalnai turi didelį trūkumą, kai į juos ropštis tenka…

          Gal todėl buriavimas man, tinginiui, geriau, nes tiesiog sėdi laivėje (sėdynės – labiausiai treniruota buriuotojų kūno vieta!), ir vėjas kažkur neša. Kartais nuneša visai taip nieko, ir ne pro šalį… Tik kad labai jau tos laivės kvaila keliavimo priemonė: išvyksta iš to paties taško ir grįžta (ko ir linkime, kad visada grįžtų iš jūros!) į tą patį. Taip ir nesuprasi, ko plaukti iš viso reikėjo?…

          Su mūzomis nesipykstu. Tik jos kartais aikštijasi: http://nauticalis.wordpress.com/2009/08/18/%E2%80%9Cgold-of-lithuania%E2%80%9C-ir-dar-sis-tas/ – kursyvu eiliuotai, maždaug nuo devintos pastraipos. Bet gal kitąkart ir gerai, kad kūju per galvą netvoja (prisiminus a.a. Ričardo Gavelio atsakymą, kodėl iš fiziko tapo rašytoju), vis sveikesnis gyvuoji.

          O va minėtas Ciceronas, sako, liūdnai baigė: Markas Antonijus kaip žadėjo, taip ir padarė – nukirstas šiojo rankas prie Senato durų prikalė. Tuomet žmonės “įdomiai“ suprato vadybos problemų sprendimą ir taikymo būdus…

          Pakeliui atgal teko skaityti interviu su istorijos prof. Halil Inalcik apie Osmanų imperijos palikimą (šioji ir pačių turkų demonizuojama). Reiktų pasidomėti plačiau, nes kai kurie teiginiai, tiesą sakant, buvo ganėtinai “per skambūs“ – įskaitant palikimą ekonomikoje ir vadyboje. Kartais pasaulis yra platesnis, nei mums iš tikro atrodo. Kaip sakoma, visą amželį – mokytis ir mokytis… 🙂

          Bet gal ir gerai?…

          Patinka

  2. Aš ne visą Parulskio citatą įdėjau, kad būtų aiškiau. Ir tingiu dabar įdėti, ką išmečiau, tad teks tamstai žurnalą pirkti… 😛

    Patinka

  3. Na, Šiauliuose taip pat yra „pietinis rajonas“ — jungia net keletą mikrorajonų, tačiau, kad būtų oficialiai taip vadinamas, neteko matyti. Irgi aiškinsite „jūros“ įtaka?
    [Aišku, jis yra arčiausiai „Šiaulių jūros“, bet pastaroji atsirado tik 1973-1978 m.]

    Patinka

  4. O jūroj, kai tik nekreipi dėmesio į kompasą ar žvaigždę, jachtą ratu imi sukt irgi dėl kojos ilgio? Ar čia jau dėl rankos? 😉

    Patinka

  5. Ačiū!
    Man tai norisi tikėti, kad vis tik tie sakymai yra įtakoti jūreivių ir uosto… 😉
    Beje, ar pastebėjai, kad kuršių vėjų pavadinimai yra savotiški ir daugiau nulemti geografinės padėties, o ne krypties: jūrinis, žemelis, suominis, šakšinis (nuo saksų, Saksonijos) ir pan.?

    Patinka

  6. o žinai, Klaipėdoje įprasta sakyti Pietinė ir Šiaurinė miesto dalis. Tik man atrodo, jog čia labiau miesto išsidėstymo pasekmė. Nors gal ir jūra kažkiek įtakos turi..
    geras tekstas!

    Patinka

  7. Skaičiau, kad dėl skirtingo žingsnio ilgio, nes viena koja žmogaus dažnai būna dėl iškrypusios laikysenos šiek tiek “trumpesnė“. 🙂
    Beje, sausumoje einant plynėmis svarbu užfiksuoti vieną orientyrą priekyje ir į jį laikyti kursą. Po to pasiekus rasti atitinkamai kitą.

    Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.