Knygos

Guy Ritchie filmas ”Sherlock Holmes“

Iškart pasakysiu – puikus. Jei kam labiau patinka skaityti susireikšminusių snobų atsiliepimus, persunktus asmeninės pagiežos, kad kažką kažkas kažkaip ne taip padarė, lyg jie kažką patys yra padarę geresnio ir vertingesnio, ir dar palydint tą kuo įmantriau ir, neva, šmaikščiau išsidirbus, tai toliau čia tikrai nėra ką skaityti.

Mūsuose daug kas šį filmą lygins su Livanovo įkūnytu “sovietiniu“ Šerloku. Jei tik iš tos pozicijos žiūrėti ir šį filmą laikyti etalonu bei nepralenkiamu šedevru, tuomet, aišku, kitoks tautiečio matymas kito tautiečio sukurto personažo yra mums, pripažinkime, visiškai nesuprantamas ir netgi nepriimtinas (kaip manęs nesužavėjo ir kitos anksčiau statytos angliškos ar amerikietiškos versijos), nes teisingiausias ir artimiausias literatūriniam bus, be abejo, tik livanoviškas. Kuris, tarp kitko, yra labai geras, o ne vien mums nuo vaikystės įprastas.

Tačiau Guy Ritchie filme parodytas – ne ką prastesnis ir, sakyčiau, tai yra ta kitoji livanoviškojo pusė, kurios nematėme savo ekranuose, o ir matyti anos visuomenės sąlygomis net negalėjome. Livanoviškasis yra labiau subrendęs, daugiau žavintis intelektu – ko gi publikai, kur geras tonas buvo skaityti Dostojevskį ir žaisti parke šachmatais, dar galima pasiūlyti? Na, tai aišku, “šaudymų-gaudymų“ žanro išlepintai vartotojiškai visuomenei tik jau toks tik šiuolaikinis variantas tiktų?…

O gal palyginkim su livanovišku, mums įprastiniu, ir kuris variantas yra arčiau literatūrinio?

Bet šiame filme Konan-Doilio yra gal netgi daugiau. Ypač, jei lygini knygą ir abu filmus.

Nedėvi “šerlokiškos“ dvisnapės kepurės? Jei turėti omeny, kad Šerlokas buvo maskavimosi ir persikūnijimo meistras, tai tikrai juokingai atrodo džentelmenas Londone su ta stereotipine kaimietiška kepe. Na, kaip ausinę kepurę užsidėti ir po Vilnių pasivaikščioti ne žiemos metu – žiūrėsitės tik Žaliojo tilto fone su balvonais ant jo.

Pypkę gi turi abu, tik pastarąjame dėl antitabako isterijos visuomenėje suformuotos nuomonės Šerlokas ja dažnai kadre jau nešmėkščioja, o vienok keliskart ja pasinaudoja, nešiojasi su savimi (tad yra pypkorius, gal tik “už kadro“), o ir pypkė praverčia po ranka pagal siužetą anam mechanizmui nukenksminti. Tad jei pasigedote dar vieno atributo, turėkite omeny dabartines nuostatas visuomenėje.

Smuikas? O kas sakė, kad Šerlokas virtuozas? Todėl šis Šerlokas smuiką išnaudoja mąstymui, bambindamas ir čirpindamas klaikias gamas ir sukurdamas savotišką kakafoniją (gera režisieriaus ironija ir angliškas jumoras). Tačiau atkeipkite dėmesį į Livanovo Šerloką – ne viename epizode rastumėte, kaip jis savo kambary užsidaręs varo iš proto kaimynus tampydamas smuiko stygas ir nervus jiems, nes tai padeda jam susikaupti ir galvoti. Šiuo atveju, nuklydimo nėra ir nuo “etalono“.

Vatsonas? O livanoviškame tas mielas ir inteligentiškai naivus daktarėlis jums tikrai panašus į Afganistano karą praėjusį karo mediką, tarnavusį ekspediciniame koviniame korpuse šioje šalyje bei Indijoje? Žinoma, kad jis gavo ginklą kaip veteranas – rusiškoje versijoje tai galėjo būti, aišku, tik revolveris (“revoliucinis draugas Naganas“), tačiau džentelmenui dovanoti tokį daiktą, kurį jis gali ir pats įsigyti, visai nebūdinga britams, kurie dabar iš viso atsisakę šaunamųjų ginklų civiliame gyvenime, o ir jų “bobiai“ (policininkai) šaunamaisiais retai naudojasi. Gi džentelmeno lazdelė su įmontuota fechtavimui geležte man atrodo logiškesnis paaiškinimas. Apie tokį ginklą, tarp kitko, rašo viename romane ir Borisas Akuninas (žr. apie kriminalinį XIXa. Maskvos pogrindį).

Irene Adler – Šerloko paslaptinga praeities meilė, o čia filme, kuris savotiškai yra įvadas į visus aprašytus kitus nuotykius (pagal Tauerio tilto statybą, tai turėtų būti maždaug 1892-ieji), yra akivaizdi, ir tas jos žavesys bei Šerloko potraukis jai visai suprantamas ir mane įtikinantis. Bent jau papildo livanoviškojo Šerloko paslaptį, kurios rusai statytojai taip ir neatskleidė. O ir siužete palikta erdvė antrai daliai – puikus įvadas ir į profesoriaus Moriarčio tolimesnį pasirodymą.

Šuo? Sakote nebuvo buldogo livanoviškame? O su kuo ten jie parke krosiuką bėgiojo, jei ne su Tori? Šito vardas kitas, bet ir rusiškame duoti vardą šuniui pagal britų konservatorių partiją buvo keistas – gal toks jumoras, savotiškas…

Lestreitas gal per daug neišsiskiria, kaip livanoviškame, tačiau jis įkūnytas labai sąžiningai – toks vidutinių gabumų policijos pareigūnas, išsitarnavęs savo vietą ne talentais, bet sąžiningumu ir gera nuojauta, kaip ir kada kuo reiktų pasinaudoti. Jam Šerlokas – kaip įrankis sudėtingesniems sprendimams, kurių kasdien tikrai neprireikia.

O ir pats Šerlokas čia daug jaunesnis ir gyvesnis už Livanovo ganėtiną rimtuolį, kurio žaismingumas ir ekscentriškumas ekrane prasiveržia tik subtiliai, lyginant su šiuo variantu. Jei sudėti abu filmus, galima suprasti iš šiojo, kame tų proveržių Livanovo Šerloke pagrindas ir priešistorė.

Bet ypač aš džiaugiuosi tai kovinių Šerloko gebėjimų iškėlimu į artimesnį planą, kurie būdavo nustumiami vis kažkur kaip “neinteligentiški“. Autorius paminėjo baritsu, ir daug vėliau aš mintyse šitą žodį ištaisiau, nurašydamas leidėjų nemokšiškumui, į bujutsu. Amerikiečiai gi savo leidime iš viso pakeitė į jujutsu, todėl kad jie ir nežinojo, apie ką kalba eina. Antai netgi rusų jujutsu meistrą Josifą Linderį, kaip jis prisipažino, būtent kūriniai apie Šerloką paskatino šiuo menu susižavėti ir užsiimti.

O kalba ėjo apie mišrų, kaip dabar vadiname, kovos meną, kurį visuomenei pristatė Barton-Wright_as, apjungdamas savo jujutsu žinias su kitais to meto kovos menais ar įgūdžiais: boksu, savate, fechtavimu, taip pat ir savigynos veiksmais džentelmeno lazdele. Ir pavadino jį pagal savo pavardę ir japonišką “jutsu“ (tuomet rašydavo “jitsu“) priesagą. Beje, Barton-Wright_as po to labai susidomėjo elektromagnetiniais eksperimentais, todėl filme šiam fenomenui irgi netgi atiduota duoklė.

Ir visiškai suprantama ne tik šio aspekto išryškinimas, apie ką kalbėjo ir autorius, bet ir nuolatinės Šerloko citatos, kad “jei ne mano gebėjimas mosuoti lazdele, tai nežinia, kaip baigtųsi ši situacija“ ar pan. Iki šiol visi režisieriai šitą pusę sutartinai ignoravo, juolab, kad ir autorius jai daug neskyrė vietos, o štai režisierius Ritchie davė galimybę mums patirti ir šią Šerloko nuotykių pusę. Visai suprantamas tad ir pomėgis kovoti bokso garde (kaip tuomet maždaug ir atrodė boksas bei jo ringas) pagal “London rules“ (eufemizmas, reiškiantis “no rules“ – dar iki markizo Kvinsberio taisyklių). Ar jūs įsivaizduojate, kad giliai kriminaliniame pasaulyje besitrinantis detektyvas galėjo apsieiti be gebėjimų gerai muštis?

Kovos scenos pastatytos meistriškai, gerai žiūrisi, įtikinamos ne tik techniškai, bet ir taktine prasme. Labai patiko ir režisieriaus paaiškinimas kai kurių šių scenų – nestokojantis ironijos, bet ir kupinas realizmo. Viso šito labai trūko Livanovo Šerlokui, jei neskaitysime vieno kvailo sparingo bute, mūvint bokso pirštinėmis (kuomet inteligentiškasis karo!!! daktaras krito į lengvą nokdauną), ar tąsymosi su profesoriumi Moriarčiu Šveicarijoje.

To, tarp kitko, labai trūko Depardje įkūnytam Vidoko personažui, o juk savate yra ir sistema ne tik spyrių bei kumštynių, bet ir kovos lazdele (atėjusi į viduramžių kovos nulūžusia ietimi). Vis tik britai taip ir toliau lieka “kovingiausi“ Europoje, turint omeny ne tik jujutsu ar minėtą Barton-Wright_ą, bet ir Spykes ar Fairbain sistemas, mums žinomą boksą ir pan. (aha, ir spėkite, kas mano karate mokytojas pagal tautybę?…).

Reiktų turėti omeny, kad tikras džentelmenas ar kilmingasis anais laikais – tai dažnai avantiūristas, ypač jauname amžiuje, kurio tarnyba tėvynei yra vykimas į karą nežinia kur, o taikos metu visi įgūdžiai palaikomi ne tik užstalės girtuoklystėse ar šokinėjimuose iš lovos į lovą (filme Šerlokas apie tai tik daugiau užsimena – nėra ten jokių ištvirkavimų, apie ką kalba filmo nematę kritikai, vis tik rodoma epocha dar Viktorijos moralės paveikta), bet ir su tuo susijusiose dvikovose kardais ar špagomis, šaudymesi pistoletais ir, neretai, kovojime lazdomis (basliais, kuolais beigi tam metui madinga “poniška“ lazdele) su kokiais nors “kaimiečiais“ ar netgi gebėjime muštis tiesiog kumščiais – užstalėje ar ištrauktam iš palovio, miegamojo spintos ar nespėjus nušokti nuo balkono, sugrįžus meilužės vyrui…

Karas gi jiems tuomet buvo – tai būdas išlieti va visą šitą energiją ir testosteroną, jei taip norite. Šerlokas šiuo požiūriu džentelmenas, ar vis tik dar yra tikinčių, kad viduramžių riteris – tai kilnumo, abstinencijos ir celibato derinys?

Filmo atmosfera, beje, kažkuo irgi primena “Vidoką“. Bet jei pažiūrėti Konan-Doilio pasakojimus apie Moriartį, tuos masonų žmogeliukus ar Agdžos lobius ar netgi Baskervilių šunį – tos mistikos ir siaubo elementų bus tikrai ne mažiau, tad atmosfera perduota tikrai teisingai (nors livanoviškas variantas – irgi toks šiurpokas, beje). Tai, kad pabaigoje viskas akivaizdžiai išaiškinama ir neturi savyje jokios paslapties – kaip tik Šerlokui Holmsui būdingas bruožas.

Galėčiau taip tęsti ir tęsti, bet kodėl gi tiesiog nenuėjus ir nepažiūrėjus patiems? Filmas yra alternatyvinis Šerloko personažo matymas, ir nepasakyčiau, kad prastas. Manau, kad jis pasmerktas tapti klasika, kaip tapo alternatyvinis Jėzaus matymas – “Jėzus Kristus Superžvaigždė“. Ritchie Šerloką ir mums įprastą Šerloką, įkūnytą Livanovo, reikia žiūrėti abu – jie vienas kitą papildo puikiai ir tinka kaip pirštinė rankai! Todėl nekantriai jau laukiu ir antros dalies.

O įsivaizduokite dabar Fiodoro Dostojevskio “Idioto“ ekranizaciją ir jos anotaciją (skaityti tipiniu intriguojančiai žemu užkadriniu balsu, fone – daug žemų hercų turinti muzika):

“Apmokytas giliai Šveicarijos kalnuose paslaptingoje psichologijos laboratorijoje, jis, prisidengęs kunigaikščio Myškino sukurta asmenybe ir jo gyvenimo legenda, žaibiškai įeina į Rusijos visuomenės elitą, manipuliuodamas jos nariais, siekdamas turtų, padėties ir įtakos, tačiau šie tėra tik priemonė, o ne tiklas… Tai kokia jo misija ir ko jis siekia? Apie tai žiūrėkite naujame serijale “Idiotas“, kuriame kunigaikštį Myškiną įkūnijo Jevgenijus Mironovas. Jau ekranuose.“

Reklama
Standartinis

7 thoughts on “Guy Ritchie filmas ”Sherlock Holmes“

    • Nežinau dėl Tinto Braso – tingiu net gūglinti. Man ir jo išgirtasis “Kaligula“ – labai jau šiaip sau filmas. Panašiai lyg Nekrošius, pasikvietęs Mamontovą Hamleto vaidmeniui ir 5 valandas sadomazochistiškai (ledu beigi aštriais įrankiais) kankinantis visus alegorijomis ir aliuzijomis… 🙂
      Bet, kaip sakoma, YMMV.

      Patinka

    • Tarp kitko, o visai neturėjau omeny, kalbėdamas apie snobus… 😀
      Na, kad jau taip gavosi ir kai kas sau prisitaikė, tai mea culpa – einu gal pelenais ševeliūros barstytis…

      Patinka

  1. aga, geras filmas, pritariu. Tikiuosi ir tesinį padarys neblogesnį.
    Tik nelyginčiau jo su rusišku variantu – man labai skirtingi ir abu savaip geri. Rusiškam, aišku, naivumo daugiau, Gajaus – gero seno purvo.

    Patinka

    • Tai kad čia visi tik su Livanovo Šerloko variantu ir lygino, kiek pastebėjau, tai šito apeiti neina niekaip. Angliškose kritikose, aišku, kalbama apie jų kitus filmus, bet ten kažko tokio išskirtinio matyti neteko, jų ištraukų kovos scenos youtubėje tai yra, pasakysiu, blankios…
      O va mielai klausiau palyginimą su knyga per BBC pakeliui į treniruotę, kiurksodamas spūstyje, ir filmo dar nemačius. Kritikas tuomet kaip tik ir atkreipė dėmesį, kad šis variantas, pykti ar ne, gali būti daug artimesnis konandoiliškam.
      Beje, ir pas režisierius sakė, kad būdamas internate paauglystėje (vargšai tie anglų mokinukai…) klausydavosi “Šerloko“ skaitymų per radiją – ir tuomet įsivaizdavo, kaip viskas vyksta. Todėl ir ėmėsi šio darbo su malonumu – kaip ir vaikystės vaizdinių atkūrimas gavosi. O ir pats režisierius treniruojasi BJJ (brazilian jiyu-jitsu), todėl kovos scenų apeiti negalėjo – tiesa, jos ne pagal BJJ darytos, o veikiau pagal FMA (Philipino martial arts) daugiau. 😉

      Patinka

  2. Atgalinis pranešimas: The Judge (2014) | skipper_ltu

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s