Gold of Lithuania – a propos?…


Vien tik auksas valdo mus! – iš Mefistofelio arijos “Fauste“

Va, klausykite, kolegos skaitantys ir nelabai (pastarieji gali ir neklausyti)!

Klausimas man čia pasistojo kelias dienas ramybės neduoda, parašius va apie šią ekspedicijos “Gold of Lithuania“ pavadinimą, o pats savo paaiškinimo niekaip nesugalvoju. Pasižiūrėjau “golikų“ tinklaraštyje Apie – atsakymo taip ir nesuradau irgi. Gal kitur kur paminėta, o aš pražiūrėjau?…

Ir dar, “kaip pankas su panku“, antai su Arbušiu persimetėm spėliodami, bet ir jo gudrioji kūno procesų valdymo konsolė atsakymo neišdavė, nes įvadiniai duomenys arba nebuvo įvesti, arba įvesti nepilna sudėtimi, tad atsakymo tik “42“ galima nebent tikėtis (žr. “Hichhicker’s Guide to the Galaxy“).

Taigi, klausimas vis dar lieka atviras, uždaviau jį ir GOL tinklaraštyje (gal dar ir atsakymą gausiu, kas žino?…), o tuotarp smalsumas ima viršų, ir jo sąlygota graužatis paskatina klausimą užduoti čia viešai pasvarstymui istorijos (ne istorijų, dargi žinomų kaip anekdotai) mėgėjams.

Aš suprantu, kad “lietuviškas auksas“ – tai aliuzija į gintarą. Būtent dėl to “amberseilikai“ ir jų gerbėjai gal šiek tiek jautrokai, kiek pastebėjau, sureagavo į menamą kėsinimąsį į jų gintarines bures, lyg jie tą gintaro ir buriavimo sąsają būtų “užsitreidmarkinę“. Ekspedicija gi, priminsiu, vyksta M.K. Radvilos “Našlaitėlio“ keliais ir ne tik (kad jau maršrutas pakeliui ar netoli prošal).

Beje, bet ir “klikūchos“ tame organizuotame giminės susivienijime buvo, pastebėsiu: Ryžas, dar žinomas kaip Rudasis; Čiornas, vos ne Čiortas (rus. velnias), dar žinomas kaip Juodasis; Pierūnas (skamba kaip lenk. Pierdūn, o nuo ko iš tikro pravardė kilusi, griausmo iš apačios ar dievybės iš viršaus – dabar sunkiai atrenka ir istorikai su diplomais), dargi žinomas kaip Perkūnas; ar dar toks didžiuoju LDK etmonu buvęs Žuvelė, kurio laikais suklestėjo Dvitautės Respublikos privačios oligarchų kariaunos, ir pan.

Nors iš jų man bene labiausiai imponuoja Kėdainių kunigaikštis (ne apie Viktorą Uspaskich kalba!) “zdraica“ (lenk. išdaviku) į gyvenimo galą prakeiktas Jonušas Radvila, kuris ne tik gana sėkmingu karvedžiu buvo (remiuosi lenkų istoriku Henriku Wisneriu), bet ir vieną kadenciją – Leipcigo universiteto rektoriumi. O ir dvikovininkas, sako, neblogas, tad prie stalo, ugninio vandens ir damų – ne paskutinis, o kad po to dar karjerą padarė – tai ir prie minėtųjų pirmutinis Europoje (ar toje dalyje, kur pagal savotišką “studentų mainų programą“ stažavosi)! Kuo ne proga mums, lietuviams, juo pagrįstai didžiuotis?

Na, lenkų prakeiksmą suprasti galima: Tvano metu Lietuva uniją su jais formaliai nutraukė, idant su švedais sudarytų, ką jis padarė gelbėdamas Lietuvą nuo okupacijos dviem frontais – lenkams situacija turėtų būti pažįstama iš 1939-ųjų rugsėjo, tad gal galėtų nebepykti ir iš “Labiausiai nekenčiamų žmonių dešimtuko“ jo pavardę išbraukti? Mes gi jo garbei turime pavadintą mokomąjį pulką, įvertindami jo aukščiau minėtus talentus, nors lenkai čia vėlgi minėtąjį prelegentą kaltina Dvitautės Respublikos “aukso amžiaus“ pabaiga dėl paskutinių pralaimėtų beviltiškų mūšių su aiškiai pranašumą turinčiais priešininkais, privedusiais prie Tvano.

Bet tai metas grįžti nuo jo prie Našlaitėlio, o tiksliau – ekspedicijos, pavadintos lingua franca-iškai “Auksas Lietuvos“ (ne “lietuviškas“, prašau atkreipti dėmesį!).

O kas čia blogo, sakysite?

O kas čia gero, perklausiu, kaip kad Odesoje įprasta?

Taip, buvo toks “Gintaro kelias“ nuo Baltijos iki Romos.

Tik ėjo jis sausuma, ne jūromis. Ir ėjo jis, na, ne visai jau taip iš Lietuvos – šioji gi, kaip teritorija, paminėta iš viso pirmąkart tik šiemet minimame šv. Brunono nugalabinimo kontekste prieš 1000 metų, ir tai, deja, jau gerokai vėliau po to, kai tas gintaras nustojo keliauti minėtu traktu nuo mūsų platumų į eksportą prekybiniams mainams Romos turčių bižuterijai.

O ir Romos laikais gintaras buvo ne nuo “lietuvių“, o genties aesti (verčiama ir kaip aisčių), dėl ko dabartiniai estai (sic!) gali turėti daug didesnes pretenzijas į “gintarinių“ vardą, nei lietuviai. Ir va jų sostinės senamiestyje pamatysi daugiau gintaro ir linų parduotuvių, pozicionuojančių save kaip “istoriškai tradicinė“ Estijos (!) prekė, nei kad mūsiškiame Vilniaus, net jei čia pas mus pardavinėjamas “tradicines matrioškas“ bei sovietinę karinę atributiką pridėtume prie bendro lietuviškų suvenyrų skaičiaus.

Dar liūdniau pasidaro, kai gerai pasidomi, kur iš tikro tas gintaras prie Baltijos daugiausiai išgaunamas…

Ne, ne Palangos paplūdimyje tarp žolių, išmestų po audros, kad ir ką legendos apie Jūratę su Kastyčiu ir jų nesantuokinius beigi socialiai asimetriškus meilės santykius kalbėtų. Kasamas jis karjeruose ekskavatoriais buvusiuose Rytprūsiuose, dabartinėje Rusijos Kaliningrado srityje. Iš ten jis keliavo ir pas mus birutėms pasipuošti kęstučių vilionėms prie romantiškų laužų bei aukurų, iš ten jis keliavo ir į minėtąją patvirkusią ir pertekusią malonumais Romą.

Tad iš kur tas “gintarinės Lietuvos“ mitas?

Bene anksčiausias jo paminėjimas istoriniuose šaltiniuose siekia Kęstučio laikus, kuomet šis Lietuvos kunigaikštis, nors ir sunkiai laikydamas teutonų spaudimą vakarinėms LDK sienoms, turėjo… teritorinių pretenzijų į Prūsiją! Ir ne tik – dar ir per žentą ir į Mozūrus, kurie ribojasi su prūsų Varmijos žeme (dabartinės Lenkijos Varmijos ir Mozūrijos vaivadijos yra abipus tų pačių Didžiųjų Mozūrų ežerų).

Tai “braliukus“ prūsus Kęstutis laikė savais (gal todėl turime filmą “Herkus Mantas“, o ne “Žalgiris“ ar “Orša“?), ir pretenzijas dėl jų teutonams reiškė, palydimas ne tik diplomatinėmis panašaus pobūdžio pretenzijomis pagrįstomis notomis, bet ir kariniais reidais į šių žemių gilumą.

Todėl ideologiškai, matyt, gintaras ir Lietuva turėjo būti neatsiejami propagandos tikslais. O ir tas mitas su varijacijomis, kad “Sniečkus Karaliaučiaus atsisakė“ (su visomis gintaro kasyklomis, beje) iki šių dienų tvėrė, kuomet po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsius į tris gabalus dalino sąjungininkai Stalinui diktuojant, ką duoti lenkams (Varmija ir Šiauriniai Mozūrai), ką lietuviams (Klaipėdos kraštas), o ką atskirąją militaristine Baltijos karinio laivyno bazės teritorija verčiant, kartu ramiai ištremiant į padalintąją Vokietiją ir visus vietinius “nevietinius“.

Ne, ne latviai buvo mums tuomet “braliukais“. Šių gi sumaištavusiųjų vadą Kęstučio brolis Algirdas liepė patrumpinti galva, kuomet tas piešė puikų vaizdą apie brolišką latvių (kurie dar taip iki Simono Daukanto net nesivadino) ir lietuvių tautų draugystę ir sėkingą kovą prieš vokiškąjį okupantą Livonijos (dabar Latvijos ir Estijos) žemėse.

“- Tu šičia, cholopas (rus. praščiokas), nevadovausi!“ – maždaug taip palydėjo savo mirties nuosprendį Algirdas, atstatydamas valdžios piramidę (na, ne, kaip patikslino Radvilų aršių varžovų palikuonis barzdotasis redaktorius – valdžios vertikalę) ir status quo beigi mąsliai kasydamasis panižusią kūno vietą nuo svajingų minčių apie vieną iš savo slaviškųjų rusėnių žmonų.

Tai va ir neaišku, koks auksas (ar – “auksas“) tuomet turimas omeny taip ekspediciją skambiai pradžioje minimų mefistofelių džiaugsmui pavadinant.

Aš suprantu, kad kapitonui – tai įgula kaip auksas: ar toji kompetetinga beigi iniciatyvi, kad atsidžiaugti negali, ar tiesiog balastas, už kurį paskui atsakyk savo galva kaip už gerus, jei kas tiems, neduoktudiev, nutiktų. O ir įgulai geras kapitonas, kokiu yra Artūras Dovydėnas – auksinis, ir tokie gatvėje nesivolioja bei eina “на разхват“ (rus. “kai lupama iš rankų, atplėšiant su visomis rankovėmis“).

Nors gal ten, kaip “golikai“ teigia, toji “bemaž 40 kvadratų“ Trispalvė yra auksinė, kurią boginasi Lietuvos garbei beigi šalies propagandai, savo iniciatyva, patriotiškai ir negavę iš jokios valstybinės turizmo ar informacijos institucijos nei cento už tai?

Trečdalis jos – tikrai kaip ir aukso spalvos. Kitką užskaitykime kaip smaragdus su rubinais. Tik kad nesivadina “Jewels of Lithuania“, o ir pavadinimas šis dviprasmiškiau skamba, nei vadintis “Po drogami Sierotki“ (“Našlaitėlio keliais“ po prostu), idant dar ir nevisai švankiai, nors ir macho.

Suma sumarum, kolegos, o pavadinimo peripetijos ir kontekstas man nesuprantamas, dar kartą prisipažįstu. Gal kad galva pliušinė ir pjuvenų prikimšta? Esmi mažo protelio meškiukas, kaip sakydavo toks Mikė Pūkuotukas.

Oh well, caveat emptor, matyt.

Komentarų: 16

  1. Papildau
    Pasikeitė tiesiog internetinis adresas: bobhoniball.lt
    Ir dar ta proga:

    Atvirų durų diena “Kokoro-No-Kai ir Kovos menų centre“
    2009 09 05-06d.
    Vienerių metų gimtadienio proga kieČiame apsilnakyti šiuose seminaruose:
    09 05d.
    11val. – Okinavos Goju Ryu Karate seminaras
    14val. Kovinė savigyna ir ginklai.
    09 06d.
    11val. – Tradicinio Jang stiliaus Tai Či seminaras
    14val. – Fudzian Baltosios Gervės seminaras
    16val. – Meditacija
    “Kokoro-No-Kai ir Kovos menų centas“ Lakūnų g. 24/Verkių g. 29, prekybos centas “Parkas“ 2a. http://www.pcparkas.lt/lt/mus_rasite
    Simona – 868851242, h.simdiz@googlemail.com

    Patinka

  2. Kažko nuoroda http://www.bobhoniball.co.uk/ dabar neveikia – spėju, informaciją atnaujina, bet taip labai jau neskubiai… 🙂
    Klubas yra virš PC “Parkas“ Šiaurės miestelyje, Verkių 29, antrame aukšte, durys iš kairės, ne tos, kur į “Norfą“. Ten dar parašyta “Kokoro-no Kai“, bet nekreipk dėmesio, jei esi krikščionis, žiūrėk, kas po juo rašoma. 🙂
    Kaip pasiaryti? Ogi imi kotą – ne mažiau 50 cm, bet geriau imti kokių 80 cm, nes pusmetrį jis kyšoti turėtų (man kiek trumpokas gavosi, nes bendras ilgis tik pusmetris). Prigręži vieną jo galą ilgų medvarščių arba vinių prikali, kad būtų panaši į kuoką. Įstatai į vazonėlį, tokį vidutinio dydžio, arba kitą talpą (pvz., konserva nuo dažų), kurią užpildai betono skiediniu (aš ėmiau statybinį gipsą – greit džiūsta, patogu, bet man dabar jau kiek per lengvas gavosi), taip apie 3-4 kg, gali daugiau. Palauki kol sustengs… ir turi chi-ishi. 🙂
    Po to duodi man žinoti, aš įsimetu savąjį į kuprinę ir atminu iki Tavęs – o po 20 minučių jau esi kvalifikuotas okinavietiško treniruoklio specialistas. 🙂

    Patinka

  3. apie esančius/nsančius aukštybėse temą baigiam. kaip ir apie optantus.
    kūjaus el.paštu nesiųsk — geriau siųsk arba instrukciją kaip pasigaminti/naudotis, ar kur ten pas jus į klubą užeiti.
    jei gaila laiko, į FB, MySpace, Twitter ir pan. nelįsk. jei nori nuosavo tinklaraščio, kurį gali koreguoti kaip tinkamas ir esi tam pasiryžęs laiko/pinigų skirti — pirk adresą, mokėk už serverį, žaisk su WordPress. bet prarasi LJ bendruomenę, tad lik čia 🙂

    Patinka

  4. Gagarinas – ne rodiklis. Matai, jei pagamini ąsotį, naivu jame tikėtis rasti puodžių. 😉 Taip ir su Dievu bei jo sukurta Visata. 🙂
    Klausimas ne tame, ar Dievas yra, o tame, ar Tau jo reikia.
    Nekimbu prie Runcės – man katės patinka. O ir tavoji greičiau jau pati prikibtų ir į kaulus duotų, kiek supratau iš aprašymų… 😀
    El.paštu to treniruoklio niekaip nepersiųsiu. 🙂
    Šiaip, jei jau nori, pasidaryk (va, gaila fotoaparatas buvo išvežtas, tai neįdėsiu, kaip gaminau), o aš kada prišoksiu ir paaiškinsiu, į ką atkreipti dėmesį darant pratimus. Aš jų nedaug ir težinau (tipo, dar ne tas lygis) – tik 10. Aprašyti galima, bet paprasčiau parodyti ir pakoreguoti vietoje, nes paskui va gausis, kaip Morio Higaonnai, kuris kažkada mokėsi Jundokane, o paskui pasidarė pats sau didmeistris, ir jau niekas jo klaidų nepakoreguos, kurios man akis bado… Arba ateik į klubą – dar paprasčiau bus. 🙂
    Optantų tema yra per gili ir mano makaulei. Aš tiesiog tokį faktą žinau, ir tiek. Ir tas minėtas knygas perskaičiau tiesiog. O ar rusai juos žiauriai “patvarkė“, ar amerikiečiai – jokio skirtumo, nes Bruno Sutkus rašo tą patį ir apie vienus, ir apie kitus. Galop, ir JAV prezidentas Ruzveltas į patarėjo pastabą, kad vokiečiai jau iš bado savo sulčių sriubą tuoj valgys, atšovė – “tegul dvesia!“. Ten tikrai platesnė tema.
    Nesu labai jau LJ patenkintas, bet kad nesu ir geriau bandęs… Tie myspace ir facebook manęs nesužavėjo, o ir ten privalumai labiau atsiskleidžia rašant angliškai (ką galiu daryti, bet nežinau, ar kol kas verta).

    Patinka

  5. ką sakė gagarinas parskridęs? dievo nematė?
    ką sakė ničė? o ką po to — dievas?
    vienžo, nekibk prie mano katės.
    visai ir pamiršau, kad tu pas mumi karatistas. tas treniruoklis viena akimi pažiūrėjus patiko. noriu. su instrukcija, kaip teisingai naudoti. galima el.paštu?
    o toliau papunkčiui:
    įdomiai kaklo pratęsimą pavadinai. ne iškart ir suprasi.
    tame dok.filme viena tokia ponia kalbėjo. tai va ji pas mane į svečius ką tik užsuko. mačiau lagamine knygų keletą ta tema. vėl guls į mano lentynas (“tau paskambins, reikės perduoti“). todėl ir cenzūravau ką norėjau pasakyti, nes vargu ar rasi geriau optantų klausimą išmanantį žmogų, o jei, neduok die, būtų perskaičiusi, ką parašiau, tai nesulaukt man barščių… 🙂
    nebandei WP, tai ir nelįsk, jei esi patenkintas LJ. aš čia tik tam, kad draugų įrašus skaityčiau ir komentuoti galėčiau (pastarųjų dienų įvykiai dviejuose žurnaluose tik sutapimas).

    Patinka

  6. Čia, maždaug, kaip garbės daktaras. 🙂
    Tuo metu, aišku, universitetą tvarkė koks nors kancleris, o nutarimus priiminėjo universiteto senatas. Tad rektorius ten – daugiau garbinga, bet ir įpareigojanti pareigybė. Juk Jonušas Radvila ne šiaip buvo kunigaikštis, kokiais buvo rusai “kniaziai“ su savo “alternatyvine sistema“ ir alternatyviniu “kiesariumi“ caru priešakyje – jo titulas buvo oficialiai pripažintas Šv. Romos imperatoriaus (kainavo jam toji legitimacija, aišku, irgi…). Kai atvyko tokio aukšto rango studentas – jam senatas iškart pasiūlė tokias garbingas pareigas, nes ir universitetui tai buvo labai didžiulė garbė!
    Juk niekas jam nesiūlė profesoriumi būti. Prisiminkime, kaip dar neseniai mūsų Karo akademijos rektorius pats neakivaizdiniu būdu joje studijavo, kad gautų iš viso aukštąjį išsilavinimą… 😉
    Būdamas rektoriumi vieną semestrą Jonušas laiškuose tėvui skundėsi, kad daug kainuoja jam tas “mokslas“, o naudos mažai duoda, nes laiką privalomos pareigoms puotos ir priėmimai atima ir finansus jo sekina (“tėvai, siųsk daugiau grašių!“), nes gi jis “stato“, kaip rektorius… 🙂
    Tuomet studentai ir profesoriai tikrai būdavo kolegos šia prasme, nes, matai, rangai jų galėjo skirtis gvyenime priešingai, nei kad akademinei visuomenei būdinga buvo, o luominėse santvarkose (vis gi tai – feodalizmas), žinia, kas svarbiau: profesorius ar kunigaikštis.
    Jis ten dar vieną, berods, semestrą prasitrynė, bet paskui kitur patraukė, pareigas perleidęs.
    Vienok, H. Visneris daro išvadą, kad Dvitautės Respublikos vaikiščiai, tradiciškai siunčiami stažuotis į Europą, kad galėtų paskui tobulinti Respublikos valdymą, dažnai grįždavo su tvirta nuostata, kad Respublikoje santvarka tobulesnė, demokratija ir teisės (bajorų, aišku) toliau pažengusios ir tvirtesnės, tad pati Europa galėtų važiuoti pasistažuoti ir daug ko pasimokyti iš “sarmatiečių“. 😉

    Patinka

  7. O tai jau Tavo katė ir švenčiausiaja tapo??? Nepikžodžiauk prieš Dievą, netikėli, pakoros! 🙂
    Kai ankšta žodžiui – dažnai laaaaabai erdvu interpretacijoms, neretai ir klaidingoms. 😉
    Atsakymo nėra, nes čia buvo KLAUSIMAS gi! 🙂
    Aha, duokite man pavalgyti, o tai minu pedalus – ir svoris krenta… O dar aš čia tokį žaisliuką prieš savaitėlę pasigaminau už 15,15 Lt – japoniškai vadinasi chi-ishi (išvertus “kuvaldometrus bulyžnikus“), o lietuviškai “vazonėlis su įcementuotu kūjo kotu“. Čia toks senobinis okinavietiškas treniruoklis, tipo. Žongliruoju – maždaug taip (bet šis didmeistris labai nemažai klaidų daro, kad norisi paraginti sugrįžti į Jundokan). Labai gerai tiktų ir buriuotojams ne sezono metu: stiprina gebėjimą lupti šniūrėkus visokius beigi rumpelį tvirčiau laikyti. O tai “na biezbabjie“, žinia, kaip dar ir kuo po ranka tos savybės treniruojamos… 😉
    Atsakau į draugiškas pastabėles papunkčiui:
    Minėtoji konsolė (čia) – dar žinoma kaip makaulė, maulė, kopūstas, makufelis, puodybė, kepalas ir pan. Daiktas su įmontuota joje srėbtuve yra skirtas pridengti skrandį nuo lietaus. Nenuostabu, kad aplink daireisi ir nepamatei. 😉
    Ištremtieji (čia) – tai Rytprūsių gyventojai, ne tik vokiškos, bet ir lietuviškos dažnai kilmės. Apie tai yra dokumentinis filmas “Vilko vaikai“ ir galima šiek tiek rasti Giunterio Grasso “Krabo žingsniu“ (beje, o kodėl šios knygos man nepareklamavus, jei ji ir su jūra susijusi?) beigi Bruno Sutkaus “Snaiperis“ (jis pats iš ten – dar per Šešupę varydavo kontrabandos į Lietuvą). Ištremta iškart po karo per kelis metus apie 10 milijonų, ir ne vien iš Rytprūsių, bet ir iš Lenkijos, Čekijos, Vengrijos – taip sąjungininkai visiems laikams išsprendė Vokietijos galimus ginčus dėl teritorijų etninių gyventojų pagrindu. Tų gyventojų paprasčiausiai neliko (o kad ten buvo tremiami vaikai, moterys ir seneliai, kurių vos ne 2 mln. mirė – mažai kam rūpėjo, nes motyvas buvo “o ko tie fricai per karą, tipo?“).
    Ką nucenzūravai? Vėl kažkuo mane pavadinai, nevidone? 😉
    Nežinau dėl wordpress, nesu bandęs. Kadangi esu lameris, man LJ funkcijų pakanka. Nors ši blogoferma ir turi kai kurių trūkumų, bet kartais turi ir privalumų. O gal tiesiog pripratau prie sistemos, ir tiek? Jei kur palyginamąją analizę išdėstytum – mielai paskaityčiau.

    Patinka

  8. o tu Runce švenčiausioji…
    kaip aš ten žiojausi tamstą pavadinti? 😉
    gal duokite jam kas nors pavalgyti?
    pamiršai taisyklę “ankšta žodžiui — erdvu minčiai“?
    ai, betgi Nauticalio stilius toks. smagiai skaitosi, nors ir ilgokas, kaip atsakymui į paprastą klausimą. juolab ir atsakymo nėra.
    bet turiu dvi pastabėles. draugiškai.
    “bet ir jo gudrioji kūno procesų valdymo konsolė atsakymo neišdavė“ — čia apie ką? nerandu tokios anei namie, anei kuprinėje.
    “kartu ramiai ištremiant į padalintąją Vokietiją ir visus vietinius “nevietinius“ — čia tikriausiai apie optantus. ui slidi, nes mažai ištyrinėta tema. negalėčiau diskutuoti, nes veik nieko neišmanau.
    [ cenzūruota ]
    einu toliau remontuoti “Ant bangos“ iš vidaus (vistiek įdomiau prie WordPress atnaujinti, nei skurdžiu LJ asortimentu naudotis).

    Patinka

  9. Matai, kokia toji giminė arši… 🙂 Kokia šito “klikūcha“ buvo? 😉
    Aš apie Jonušo nuotykius, kurie rūpesčių ir tėvui kėlė, tai lyg ir pas Visnerį skaičiau. Reiktų paieškoti psl., jei įdomu.

    Patinka

  10. ne valdžios piramidę, o valdžios vertikalę … 🙂
    na, tiesą sakant, šiuokart parašei kaip koks rabindrantas tagorė – klausimukas tai buvo paprastas: “o kodėl auksas?“ o tu – visą eilėraštį prozoje.

    Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.