“Gold of Lithuania“ ir dar šis tas


Ekspedicija Mikalojaus Kristupo Radvilos “Našlaitėlio“ keliais “Gold of Lithuania“, pasirodo, turi ir savo tinklaraštį. Ir netgi jame esu pacituotas, pavadinant mane “egocentriku“ – mano pastabos Lietuvos Istorikui Nr.1, kaip matau, neliko nepastebėtos. Ir tiek jau to: nurašykim tai “taip susiklosčiusioms aplinkybėms“, o ne profesoriaus nežinojimui, pateiktam vis tik užtikrintu ir abejoti neleidžiančiu tonu su “aplombu“. Kaip sakoma, “наглость – второе счастье“ (rus. akiplėšiškumas – antroji laimė).

Nors man mieliau patinka ne egocentriku vadintis, o Arbušio pasivadinimas panku buriavime – šiemet aš visiškai neburiuotojas, ir belieka tad iš tikro tik tuo “panku“ ir apsimesti.

Ironiška, kad “savo kaime“ aš iš tikro pirmasis pankas stilistiškai ir bandžiau būti. Bet “ežiukas“ man ant tuščiavidurės paaugliškos makaulės netiko, o ir greitai patraukė bei užvaldė sunkesnė bei labiau instrumentuote, o ne trimis akordais (aš asmeniškai mokėjau gitara pagroti gi daugiau nei 7!) pagrįsta muzika: Bruce Dickinson su “Iron Maiden“ ar, jau kiek vėliau, “Metallica“, nors apie tokią muziką tuomet garsusis TV muzikologas K. Šiaulys atsiliepė kaip apie “metalo muzikos aklavietę“.

Vienok, jei laikyti pankavimą kaip tam tikra priešpastatoma pozicija establišmentui – tebūnie! Tačiau, užbėgant už akių, čia tema ne apie mane ir LBS, jei establišmentu Lietuvos buriavime laikyti šią organizaciją, tarkime.

Aną savaitę kažkaip laukiu svarbaus skambučio – nuojauta tokia buvo. Ir ką sau galvojat? Ogi tuo metu, kai einu aš sode aplink baseiną su keto (tokia burvaltė) modelio korpusu rankose, ieškodamas kažkur netoliese vaikiščių numesto stiebo su bure, paskambina man aukščiau minėtasis Arbušis ir klausia, ar galėtų mane savo žurnale pavadinti… “niedabytu grafomanu“?…

Na, ką atsakytumėt į tokį malonų prašymą?

Aišku, sakau, kad galima!

Nes kokiu nors tolimojo plaukiojimo kapitonu tai pavadinti niekaip neišeitų – nors tolokai priplaukusių tekstų čia ir “prikapitoninama“. Bet matomai jis paskui apsigalvojo – o gal, sako, mūzos jo kažkur pabėgo, kad nebeparašo. Bet žadėjo sugrįžti. Taip jau būna su tomis mūzomis kartais, tad paguosiu jį:

O, jūs prakeiktos mūzos, neraliuotos!
Ir kam sužadinot bergzdžias viltis?
Kam lūkesčiais nepagrįstais ginkluotos
Jūs vertėt kurti ir rašyti per naktis?

Ko slepiatės dabar jūs, mergos? Ko gi
Ta šelmė mūza, kur kalbėti vertė eilėmis,
Dabar nulindusi net cyptelėt nenori
Ir prisiminti lyriką, pavirtusią prakuromis?

Ir kur pasislepė anoji mūza, ta tauškalė,
Romanais galvą kvaršinusi paromis?
Dabar ji vėl tyli ir nekalbi mergelė –
Muse atvirtusi ropoja lubomis…

Ir velnią jau iš jų išpeši kokį žodį,
Bet vis tik aš paklausti dar vienos skubu –
Klausyk, dažų ir molio deive tu, mieloji,
Kodėl teplionių mano nebedrįstama vadint menu?

Štai dar viena kažkur nulindo, nelaboji,
Kuri vaidenosi man muzikos garsais.
Dabar ir ta prapuolė, kad net šunys nesulojo,
Jai sprunkant vogčiomis nežinomais keliais.

Tai kur jūs dingot mūzos – išsislapstėt
Kuri kas sau ir nuo manęs tik kuo toliau?
Ir grįžti neketinat – pas kitus jau lakstot!
Neištikimos esat – šitą aiškiai supratau!…

Och, jūs prakeiktos mūzos, neraliuotos,
Sužlugdžiusios šįkart kvailas viltis!…
Dar pažiūrėsim, ar lengvai jums pasiduosiu –
Kai kitą kartą įsileisiu pro duris…

(Vilnius, 2005-06-22)

Bet tai grįžkime nuo minėtojo prelegento prie kito, nuo ko ir pradėjau savo papostringavimus čia – Našlaitėlio iš Radvilų klano.

– Našlaitėli, imk litą!
– Aš ne našlaitėlis, antai tėvas stovi.
PYKŠT!
– Našlaitėli, imk litą…

Minėtas GOL (angl. Government of Lithuania) tinklaraštis teigia, kad šiam “biezprizornykui“ (rus. 1917-1920 metų suirutės laikų išsireiškimas, apibūdinantis beglobį vaiką) vaikiščiui tokią pravardę dar davęs Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygis Augustėlis. Vaikis gi vis tik išaugo į visai šaunų vyruką ir nusprendė pasibastyti, lyg patvirtindamas kažkuo minėtąją pravardę, po anuos šiltuosius kraštus, dabar mielus čarteriniu buriavimu, kur buvo pakeliui namo iš šventų vietų ir apiplėštas iki paskutinio siūlo galo.

Man tai įdomios tos istorinės peripetijos, susiję su Lietuvos kokiomis nors svarbesnėmis datomis: jei tik kas su šventu dalyku susiję – tai arba kuoka maulė jam suknežinama, arba koks Lietuvos pamaldusis globėjas persišaldo ir numiršta, arba kas nors apiplėšiamas iki būsenos, artimos visiškam bankrotui.

Va, sakykite, kodėl neturime nieko tokio istorijoje, kaip kas nors įvyktų švento ir kartu gražiai kilnaus?

Antai airiai savojo globėjo, švento Patriko, dieną švečia, kad tas išvaikė gyvates iš salos. Žinia, gyvatėms gal šventės ir dėl to nebuvo, bet airiams – gera proga “žaliosios gyvatės“ (toks sovietmečiu buvo blaivinimo sąjūdžio simbolinis vaizdinys pagąsdinimui naudojamas) nuodų lašų pakliukinti į taurelę. Nors pikti liežuviai plaka, kad minėtas Patrikas pats buvo gerokai ant kamščio pamynęs, kad vaikė tas gyvates, kurių ten per amžius vietiniai nematė. Bet todėl tie liežuviai ir pikti – pavydi šventąjam jo nuopelnų, ne kitaip.

GOL tinklapio šeimininkui irgi sakau: žinokite, kad ir aš baisiai pavydžiu šios jūsų ekspedicijos. Antraip, niekuo kitu mano komentarų gerb. lokyzui, matomai, ir pagrįsti neradote (cituoju pats save, kad toli ieškoti nereiktų pasmalsavusiems):

Kita vertus, jis ruošėsi kalbėti būtent apie tą sutaurintą ir prailgintą čarterio variantą Viduržemio jūroje, pavadinimu “Gold of Lithuania“ (čia ne apie “lietuvaites laukų gėles gražias“…), tačiau žmonės, naudodamiesi proga, kad gali pakalbinti tokį žymų istoriką, uždavinėjo visai kitus klausimus, o ne apie ekspediciją, kurioje tas ir nedalyvauja, bet gražią istoriją apie Našlaitėlį sugalvojo verslininkams misiją ir pagrindimą turėti (ne vien kad “išsinuomavom jachtą, gėrėm, buriavom, gėrėm…“). Kaip sako rusai, čia viskas gi “pod egidoj…“

Aš ir ne prieš tą ekspediciją, tarp kitko, ir tikslai gražūs – kas, kad visos jachtos bus su Graikijos vėliavomis, ir be pačių dalyvių gal ten niekas į jų misiją dėmesio nekreips. Bus matyti.

Galėčiau paieškoti, kur čia LJ rusai prieš kelis metus taip Ekspedicija Archipelag susiorganizavo panašiu principu: jie lankė Sinopo mūšio vietas (viena iš trijų svarbiausių pirmųjų Rusijos laivyno tarptautinės reikšmės pergalių!), užeidinėjo į Seniavino eskadros lankytus uostus, nuleido vainiką žuvusiems atminti ir pan. Visiškai privati iniciatyva. Todėl, jei kas skaito, kad čia aš kimbu prie GOL – iškart apsidraudžiu.

Pasitaisau: matyt, vėliavos bus kroatiškos.

Ir dar įdėjau nuorodą (ten, deja, reikia daugiau pavaikščioti po jo tinklaraštį, nes jis vienu bloku ir žymomis neduoda – o jau įvyko trys tokios ekspedicijos), taip pat paryškinau tai, kas svarbu, nes, panašu, kad “apsidraudimas“ nepadėjo – jautriai sureaguota, kad, matai, priekabiauju.

Aš tikrai nieko prieš, jei kelionę traukiniu iš Kauno į Vilnių pavadinti etnografine ekspedicija Vilniaus atgavimo progai paminėti. Antai vienas rusų klasikas net apie savo tokią kelionę, dar iki geležinkelio nutiesimo (ačiū Ginaitei, mane pataisiusiai!), iš Peterburgo į Maskvą knygą parašė – todėl jis ir klasikas tas Radiščevas. Matyt, čia ne mastelis ar maršrutas svarbu, o gebėjimas rašyti ir mintis perteikti. Tuomet fonu galima pasirinkti bet ką: ar kelionę plackartu, ar kelionę čarterine jachta. Svarbu – teisingai iškomunikuoti, kaip sakoma.

Ir GOLui komunikacijos stokos, matyt, neprikiši – tik gal kartais kur perspausta, todėl taip jautriai reaguojama, kai kas nors, ir be manęs dar, “golikus“ (be priešdėlio “alko-“) palygina su “amberseilikais“.

Na, tikrai, ponai, nesijauskite “našlaitėliais“ (ar derėtų verčiau pavadinti “radviliukais“?) – ir mes tą jūsų ekspediciją užskaitysim ne kaip pasiplaukiojimą “su pompa“, o tikrai istorinį lietuvių buriuotojų žygį. Tiesiog akcentus perstumkite link pastarojo – ir niekas nebesišaipys. Iš pavydo, ar draugiškai – kaip bepažiūrėsi. Nes nebus preteksto. Šaipomasi gi ne iš ekspedicijos ir jos tikslų, jei dar nesupratote.

Na, o pabaigai, kaip “Dovydėno žmogus“ (sic!) noriu palinkėti šios ekspedicijos nariams bent jau 7 pėdų po falškilio bulba, ir kuo mažiau sukelti rūpesčių minėtam kapitonui!

Va dėl ko man tikrai džiugu, tai kad Artūras Dovydėnas nepritrūksta idėjų populiarindamas buriavimą lietuvių tarpe. Kaip sakoma, duok Dieve jam sveikatos, o Bangpūtys (liet. Neptūnas, ar Poseidonas, jei apie tas apylinkes kalbėti) teduoda jums gerą orą ir palankų vėją!

Ahoy!

Komentarų: 12

  1. Yra mane ir blogiau geriau pavadinę, nieko tokio. O ką tie skaitytojai iš tikro supranta, tai aš nežinau – bet gerbėjai (ir gerbėjos “undinės beigi sirenos“) tai Tavęs tikrai nepuls, būk ramus. 🙂

    Patinka

  2. undinės dar dar, o nuo sirenų tai kiek vėjas pučia ir dar greičiau nešti kudašių reikia.
    neklausk manęs apie pavadinimus. nežinau ir projekte nedalyvauju.
    o vadinti ir nebevadinsiu veikiausiai. nebėr kaip, nes netgi ne visai apie GOL tema buvo, o jei jau pats užbėgai už akių, ką jau mana dabar 🙂
    tikiuosi tavi skaitytojai supranta, jog tai buvo noras draugiškas ir pagiriamasis 🙂

    Patinka

  3. O tai ko čia gailėtis? Gailėtis reikia, kai žodis žvirbliu išlekia ir jaučiu sugrįžta. O čia gi – vis dar gali spėti, nes Tavo komentatoriai mano LJ nelabai skaito. 🙂
    Tu man geriau atsakyk (aš čia taip kelinta diena svarstau), kodėl ekspedicija vadinasi GOL, o ne “Našlaitėlio keliais“? Kuo čia tas “auksas“ dėtas? Kažkaip pasivadina chebra krepšininkais ir eina žaisti futbolą – taip man atrodo…
    O mūzos – tos tai taip. Jos tokios – antai, Tau skiriu pasiskaityti, kaip nutinka “mianinykams“. Sirenomis beigi undinėmis aš irgi nepasitikėčiau. 😉

    Patinka

  4. Tai reklamą padariau 🙂 Pasidalink įspūdžiais.
    Dėl farvaterio neklysti – plaukimas Apaščia ten ir palygintas su irklavimu per pievą.

    Patinka

  5. Ačiū! Tu mano viena vertingiausių komentatorių, žiūriu! 🙂
    Eisiu Radiščevą pataisysiu – man susišvietė traukinys, nes ne jį, o kažką kitą jau skaičiau, kuris kartojo maršrutą traukiniu, prisimindamas šią knygą. Kuris – nepamenu. Švietėsi Černyševskis – bet kad ne-a… 😦
    Reiks būtinai rasti tą žurnalą dabar – aš gi, prisipažinsiu, tą maršrutą irgi mąsčiau kada praplaukti, bet va šiemet net suplanuotas Vilnius-Kaunas Nerimi “nuplaukė“…
    Prieš srovę juos “burliokai“ tempdavo. 🙂
    Šiaip jau, ne patys didžiausi burlaiviai ten plaukiojo – šalandos visokios. Burlaiviai atgabendavo krovinį tik iki jūrų uosto, po to jį perkraudavo į barkasus ir gabendavo į dokus ar sandėlius, o jau iš jų, jei reikėdavo, perkraudavo į tas šalandas ir baržas, kurias tempdavo upe bei kanalais iki reikiamos vietos, jei vežimais neišveždavo. Palei Augustavo kanalą, tarkime, netgi arklių traktas aiškiai atkurtas – ne viskas pagal Repino Volgos burliokų paveikslą būdavo, aišku. Platesnėje upėje tai ir bures pakeldavo – aš V dalyje apie TallShips esu kaip tik Kauno restorane “Laikinoji sostinė“ nufotografavęs pano, kuriame kaip tik va tokie kečai, škunos ir barkasai rikiuojasi Kauno prieplaukoje.
    Matai, burlaivio grimzlė ne visiems jiems ir į uostus įplaukti leisdavo – kai kurie taip ir stovėdavo, kaip minėjau, reide, dažnai net ir nepriplaukdami tiesiogiai iki pačios prieplaukos. O Danės krantinėje va jie vis tik stovėdavo – gi ji yra giliausia kaip tik prie Biržos tilto, kur gylis apie 8 metrus! 🙂 Biržų ežeras daugiau nei pakankamai gilus, bet aš esu skeptiškas dėl paties farvaterio iki jo… Reiktų paskaityti tą žurnalą (va dabar ir einu iškart į IKI žiūrėti, kuri man tik per gatvę). 😉

    Patinka

  6. Na, rusų klasikas (Radiščevas) iš Peterburgo į Maskvą tikrai ne traukiniu važiavo (knyga išspausdinta 1790 m.). Traukiniu važiavo kitas lyg ir klasikas (Tvardovskis) ir parašė apie tai poemą, bet kitu maršrutu – iš Maskvos į Vladivostoką.
    Beje, apie tradiciją pakartoti senovės žygius. Vienas Biržų rajono mokyklos direktorius sumanė patikrinti K. Franko hipotezę, ar Biržai buvo jūrų uostas (tau įdomi tema 🙂 ir su draugais ir savo mokiniais nuplaukė paprastomis valtimis iš Biržų Apaščia, Nemunėliu ir Lielupe iki jūros (aprašyta žurnale „Kelionės ir pramogos“, rugpjūčio mėn.) Tik nesuprantu, kaip to meto laivai (burlaiviai?) atplaukdavo iki Biržų – prieš srovę?

    Patinka

  7. Negali pykt – mėgėjai gi GOL PRą ir daro. 🙂
    Bus matyt, kaip ten jie iki to “išsigelbėjimo“ prieis. Tikėsimės, kad prieis. Jei nešvaistys laiko ir jėgų kovai su kritikais, iš kurių didesnė dalis netgi nėra priešiškai nusiteikusi.

    Patinka

  8. man GOL – nuobodu. Tiesiog neužkabina nė kiek. Vienintelis jų išsigelbėjimas būtų įdomiai aprašyti viską su gerom nuotraukom. Kol kas tekstai ir foto žiauriai mėgėjiško lygio.

    Patinka

  9. Ironiją užskaitau. 🙂
    Kaip pamiškėje šauksi – taip, matai, miške ir atsilieps. 😉
    Nors, tiesą sakant, abu su Arbušiu apie šitą GOL tuomet dar telefonu persimetėm. Jis ruošėsi parašyti pirmiau – mūzos pabėgo. Taip gavosi, kad aš parašiau anksčiau už jį. Idant proga atsirado.
    Laikykime tai GOL reklama, jei ką (gal dar tokią žymą vieną įdėti?…). 🙂

    Patinka

  10. Visada žavi bendravimas įrašais bloguose 😀 čia kaip atviras melžėjų laiškas generaliniam sekretoriui.
    Akis nusilaužti galima tarp epitetų, vaizdžių posakių ir paaiškinimų nesu(si)pratusiam jaunimui. Bet visai skaitosi.
    Žymių skaičius fenomenalus.

    Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.