Panemunės kelias,
2009-08-01
šeštadienis
______________________________________________
Pabaiga. Pradžia čia
Paskęsiu, į dugną krisiu –
Gal ryte bangos į krantą išneš…
Tyliai saldžiai
Kažką kalbėsiu, jūros dugne
Ramiai gulėsiu –
Gal ryte bangos į krantą išneš…
– tęsė automobilio magnetoloje Aleksandras Makejevas. Užsigalvojau apie matytus burlaivius, ir… pralėkiau nusukimą link Jurbarko prie Kryžkalnio. Tad pasukau kitame nuvažiavime link Eržvilko…
Vien dėl to – beveik 20 km žvyrkeliu. Čiabuviai, matydami automobilį, dar nesižegnojo, nors ir akivaizdžiai smalsiai žiūrėjo, kas čia per “pupsikas“ tuo keleliu dulka, o ir šunys į padangą įkąsti nepuolė, slėpdamiesi verčiau pakelės griovyje, bet užkampis vis tik ten, pasakyčiau, akivaizdus. Vietiniai netgi upės nesivargino kitaip pavadinti – upė, tiesiog upė:
Nuo Jurbarko pasukome link Lietuvos pilių gynybinės sistemos likučių Panemunėje. Pirmoji pilis irgi taip tiesiog vadinasi – Panemunės.
Labai populiari vestuvininkų vieta – suskaičiavome tuomet net šešis kortežus, kurie ir padėjo nepravažiuoti įsukimo, nes nuoroda yra kažkaip už kilometro nuo keliuko į pilį. Panemunės gynybinio griovio virsmas į parko tvenkinį (kuriame mielai turškėsi ir vietiniai “geziukai“, o parke vestuvininkai žaidė žaidimus “pereik nežiūrėdamas piršlio juosta“ bei “perduok žiedelį lūpomis kitam“):
Panemunės charakteringas kuoras – tai buvusi, mano galva, viena galingiausių pilių, gal kad arčiausiai Georgburgo (Jurbarko):
Nuo nuardyto ir plytoms tvartams ištąsyto kampinio kuoro pamatų atsiveria vaizdas į dar vieną apsauginį griovį, virtusį tvenkiniu:
Formaliai pilis, priklausanti Dailės akademijai, yra intensyviai restauruojama, o vasaromis čia praktikas atlieka restauravimo katedros studentai… Formaliai, kaip matosi iš vaizdo į vidinį kiemą, o po “krepšelinės“ reformos ir formaliai bus nutrauktas formaliai:
Panemunės kuoras, skęstantis žalumoje:
Sakykite, o kodėl negalima šios pilies tiesiog paversti restoranu su gera vietine “bajoriška“ bei tautine virtuve bei įrengti viešbučio? Vien kiek vestuvininkų, norinčių čia pašvęsti, atsirastų, o kur dar išvažiuojamasis konferencinis turizmas? Liškiavos vienuolynas – bene geriausias tokio sėkmingo verslo pavyzdys. Gal nustokime kartą apsimetinėti šventeiviškai saugą kultūros paveldą, kuriam leidžiam ramiai sugriūti, jei daugiau pinigų iš jų išplauti nepavyksta.
O toliau seka Raudonės pilis, kuriai pasisekė labiau, nes joje įrengta vietinė pradinė mokykla:
Buvusio savininko herbas virš durų:
O pati mokykla, kad jau vasaros atostogos, laukė atvykstančių… vestuvininkų. Yra apie ką pagalvoti Panemunės pilies šeimininkams.
Raudonės kuoras (čia jau nebekali vargšės nepaklusnios princesės):
Antrą dalį dabar apleisto Raudonės dvaro galima ir nusipirkti:
Menki medeliai ir keliukas šią dalį skiria nuo pagrindinės, ir man sunkiai įsivaizduojama, kad toks atskirtas objektas turėtų kokią nors komercinę vertę – vis tik pradinė mokykla vos ne tame pačiame (kažkada buvo tame pačiame) kieme:
Kelias palei Nemuną link Kauno veda toliau, ir čia panašiai kas 10 kilometrų yra po gyvenvietę, kurios supo anksčiau gynybines pilis, kurių vietoje dabar rastum bažnyčią:
…arba tiesiog pliku palikusį piliakalnį:
…ir vėl bažnyčią ant piliakalnio:
Gal nebus per skambiai pavadintas tad šis kraštas “lietuviškąja Bavarija“:
Ir tikrai rekomenduočiau senąjį Panemunės plentą vietoje greitkelio, jei namo grįžti neskubate. O ir šiaip galima jį aplankyti, riedant automobiliu ar dviračių taku šalia plento, vingiuojančio palei Nemuną:
Pasistiprinti sustojome jau Kauno priemiestyje beveik tuščiame “Laikinosios sostinės“ restorane. Ir kaip čia neprisėsi prie štai tokio ant sienos esančio istorinio vaizdelio, kupino prišvartuotų škunų, kečų ir kuterių – tai senasis Kaunas, turėjęs kažkada ir Hanzos miestų sąjungos kontorą, ir buvęs… mūsų vartais į jūrą:
Ir vėlai naktį namus pasiekė buvusios šventės suvenyrai – kepurėlė mano kepurių kolekcijai, ir ”Memelio“ restorano alus, kažkada kėlęs tiek sentimentų, tačiau, jau suprastėjęs, pastebėsiu:
Tad dar kartą – sakau ačiū visiems, atvedusiems Tall Ships Race į Klaipėdą, padėjusiems ir prisidėjusiems, ir padariusiems šią šventę įmanoma.
Važiuok viena, be Džėjaus. 😉
PatinkaPatinka
Nepalankios laiko ir būdo aplinkybės, deja.
PatinkaPatinka
Taigi į Šiaulius maunat – kas trukdo grįžtant padaryti lankstą? 😉
Bet paskui nekeik, kad teks nusivilti – skonis tikrai kitas, nepaisant to, kad jau esmi, aišku, išlepintas ir kitokių alučių. 🙂
PatinkaPatinka
Mes pro ten praeidinėjom, nes netoli mašiną buvom pasistatę (dar aš siūliau pabandyti pasivaišinti Švyturio alaus sriuba – kiek pamenu, pagal programą buvo), tačiau laikas buvo per daug suplanuotas, kad jei kažką įmeti – tuomet tenka kažką išmesti. O pagal prioritetus didžkiai buvo svarbiau už alų. 🙂
Man gaila buvo, kad Petro I fregatos replika “Štandart“ atplaukė jau po regatos – va šitą dar labai norėjau apžiūrėti. 😦
Aš galvoju, kad pernai dar taip į akį (ar tiksliau – burną, liežuvį?) tas skonio pokytis nekrito, bet šiemet tai tikrai nuliūdau, kai paragauni parsivežęs – ir ne tai, ryškiai ne tai!… Jei ne pats būčiau žiūrėjęs kaip iš čiaupo pila, tai netikėčiau, kad čia “tas pats Memelio alus“. Tikrai gi ne “tas pats“!
PatinkaPatinka
Smūkaunykas sugedo, ne kitaip 😛 anksčiau ir duona skanesnė buvo, ir lašiniai kitokie… 🙂
Ir vis tiek norisi…
PatinkaPatinka
“Memelio“ restorano alaus skonis jau seniai prastas. Neberekomenduočiau niekam. Na su šiokia tokia išimtimi – Kvietiniu alumi, kurio ir taip ne visada turi.
Beje, tą savaitgalį prie “Memelio miesto“ (nieko bendro su alude:) krantinių (kur stovėjo MIR ir kiti laivai) veikė “Alaus namų filialas“. Sako ten buvo tikrai gero alaus:).
Kaip supratau, iki tų laivų nuėjęs nebuvai?
PatinkaPatinka
Na va, vietinis atėjo ir manyje nusivylimą pasėjo… Iš kur man žinot, kur ten piliakalnis, kur ne – mano akys apgavo mane
o ir taip galvoti buvo “romantiškiau“, tipo. 🙂Gaila, negalėsiu užsidėti (c) prie “lietuviškos Bavarijos“, kad jau patys vokietukai sugalvojo. Ogi nežinojau, bet akivaizdu, kad tuomet apibūdinimas tinka tam kraštui puikiai! 😉
Mes jau nebeturėjom laiko stabtelėti kitur – vien tik Raudonė ir Panemunė (esu anksčiau dar Belvederyje buvęs). Į tą kraštą reikia traukti atskirai ir bent jau visai dienai, sustojant kiekvienoje gyvenvietėje ir turint “špargalkę“, kas čia kuomet yra buvę ar kas išlikę. O dar geriau su kompanija kokia plaukiojimo priemone leistis Nemunu į kelią, sustojant ir išlipant iki “kalniukų“ paeiti.
Turistine prasme – ten labai apleistas ir neišnaudotas kraštas. Liūdna, kai kelias praktiškai tuščias (čia šeštadienį gi!), o retos kelios pakelės kavinės matai, kad jau turi užrašus “Parduodama“… 😦
PatinkaPatinka
Kepuraitės nori, taip? 😉
Žinok, skonis jau “Memelio“ nebe toks, koks anksčiau buvo. Įtariu, kad jie receptūrą kiek pakeitė. Arba “daro viską kaip anksčiau“, tačiau – visai kiti apyniai, kitos mielės ar dar kažkas. Skonio buvusiojo nebeatpažinau. 😦
PatinkaPatinka
neiškęsiu nepakomentavęs..:)
>…ir vėl bažnyčią ant piliakalnio<
ne piliakalnis ten..:) O ir Veliuonoje, kalno stovinti bažnyčia bažnyčia ne piliakalnio vietoje – abu piliakalniai šalimais neužstatyti..:)
>Gal nebus per skambiai pavadintas tad šis kraštas “lietuviškąja Bavarija“:<
aga, vokietukai I-ojo pasaulinio karo metu taip ir vadino..:)
Prie Ringovės piliakalnio (prieš Vilkiją), matau nestabtelėjai?.. O dviračių takas gal ir nieko bet nėr jis labai ilgas – keli km nuo Vilkijos ir pusiaukelėje iki Seredžiaus nutrūksta… Matyt visas lėšas įsisavino.
PatinkaPatinka
Paskutinė nuotrauka – mano širdis krauju pasruvus… 🙂
PatinkaPatinka