Pasimatymas su didžkiais. V dalis: “Tas ilgas kelias namo…“


Panemunės kelias,
2009-08-01
šeštadienis

______________________________________________

Pabaiga. Pradžia čia

Paskęsiu, į dugną krisiu –
Gal ryte bangos į krantą išneš…
Tyliai saldžiai
Kažką kalbėsiu, jūros dugne
Ramiai gulėsiu –
Gal ryte bangos į krantą išneš…

– tęsė automobilio magnetoloje Aleksandras Makejevas. Užsigalvojau apie matytus burlaivius, ir… pralėkiau nusukimą link Jurbarko prie Kryžkalnio. Tad pasukau kitame nuvažiavime link Eržvilko…

Vien dėl to – beveik 20 km žvyrkeliu. Čiabuviai, matydami automobilį, dar nesižegnojo, nors ir akivaizdžiai smalsiai žiūrėjo, kas čia per “pupsikas“ tuo keleliu dulka, o ir šunys į padangą įkąsti nepuolė, slėpdamiesi verčiau pakelės griovyje, bet užkampis vis tik ten, pasakyčiau, akivaizdus. Vietiniai netgi upės nesivargino kitaip pavadinti – upė, tiesiog upė:

Nuo Jurbarko pasukome link Lietuvos pilių gynybinės sistemos likučių Panemunėje. Pirmoji pilis irgi taip tiesiog vadinasi – Panemunės.

Labai populiari vestuvininkų vieta – suskaičiavome tuomet net šešis kortežus, kurie ir padėjo nepravažiuoti įsukimo, nes nuoroda yra kažkaip už kilometro nuo keliuko į pilį. Panemunės gynybinio griovio virsmas į parko tvenkinį (kuriame mielai turškėsi ir vietiniai “geziukai“, o parke vestuvininkai žaidė žaidimus “pereik nežiūrėdamas piršlio juosta“ bei “perduok žiedelį lūpomis kitam“):

Panemunės charakteringas kuoras – tai buvusi, mano galva, viena galingiausių pilių, gal kad arčiausiai Georgburgo (Jurbarko):

Nuo nuardyto ir plytoms tvartams ištąsyto kampinio kuoro pamatų atsiveria vaizdas į dar vieną apsauginį griovį, virtusį tvenkiniu:

Formaliai pilis, priklausanti Dailės akademijai, yra intensyviai restauruojama, o vasaromis čia praktikas atlieka restauravimo katedros studentai… Formaliai, kaip matosi iš vaizdo į vidinį kiemą, o po “krepšelinės“ reformos ir formaliai bus nutrauktas formaliai:

Panemunės kuoras, skęstantis žalumoje:

Sakykite, o kodėl negalima šios pilies tiesiog paversti restoranu su gera vietine “bajoriška“ bei tautine virtuve bei įrengti viešbučio? Vien kiek vestuvininkų, norinčių čia pašvęsti, atsirastų, o kur dar išvažiuojamasis konferencinis turizmas? Liškiavos vienuolynas – bene geriausias tokio sėkmingo verslo pavyzdys. Gal nustokime kartą apsimetinėti šventeiviškai saugą kultūros paveldą, kuriam leidžiam ramiai sugriūti, jei daugiau pinigų iš jų išplauti nepavyksta.

O toliau seka Raudonės pilis, kuriai pasisekė labiau, nes joje įrengta vietinė pradinė mokykla:

Buvusio savininko herbas virš durų:

O pati mokykla, kad jau vasaros atostogos, laukė atvykstančių… vestuvininkų. Yra apie ką pagalvoti Panemunės pilies šeimininkams.

Raudonės kuoras (čia jau nebekali vargšės nepaklusnios princesės):

Antrą dalį dabar apleisto Raudonės dvaro galima ir nusipirkti:

Menki medeliai ir keliukas šią dalį skiria nuo pagrindinės, ir man sunkiai įsivaizduojama, kad toks atskirtas objektas turėtų kokią nors komercinę vertę – vis tik pradinė mokykla vos ne tame pačiame (kažkada buvo tame pačiame) kieme:

Kelias palei Nemuną link Kauno veda toliau, ir čia panašiai kas 10 kilometrų yra po gyvenvietę, kurios supo anksčiau gynybines pilis, kurių vietoje dabar rastum bažnyčią:

…arba tiesiog pliku palikusį piliakalnį:

…ir vėl bažnyčią ant piliakalnio:

Gal nebus per skambiai pavadintas tad šis kraštas “lietuviškąja Bavarija“:

Ir tikrai rekomenduočiau senąjį Panemunės plentą vietoje greitkelio, jei namo grįžti neskubate. O ir šiaip galima jį aplankyti, riedant automobiliu ar dviračių taku šalia plento, vingiuojančio palei Nemuną:

Pasistiprinti sustojome jau Kauno priemiestyje beveik tuščiame “Laikinosios sostinės“ restorane. Ir kaip čia neprisėsi prie štai tokio ant sienos esančio istorinio vaizdelio, kupino prišvartuotų škunų, kečų ir kuterių – tai senasis Kaunas, turėjęs kažkada ir Hanzos miestų sąjungos kontorą, ir buvęs… mūsų vartais į jūrą:

Ir vėlai naktį namus pasiekė buvusios šventės suvenyrai – kepurėlė mano kepurių kolekcijai, ir ”Memelio“ restorano alus, kažkada kėlęs tiek sentimentų, tačiau, jau suprastėjęs, pastebėsiu:

Tad dar kartą – sakau ačiū visiems, atvedusiems Tall Ships Race į Klaipėdą, padėjusiems ir prisidėjusiems, ir padariusiems šią šventę įmanoma.

Komentarų: 10

  1. Taigi į Šiaulius maunat – kas trukdo grįžtant padaryti lankstą? 😉
    Bet paskui nekeik, kad teks nusivilti – skonis tikrai kitas, nepaisant to, kad jau esmi, aišku, išlepintas ir kitokių alučių. 🙂

    Patinka

  2. Mes pro ten praeidinėjom, nes netoli mašiną buvom pasistatę (dar aš siūliau pabandyti pasivaišinti Švyturio alaus sriuba – kiek pamenu, pagal programą buvo), tačiau laikas buvo per daug suplanuotas, kad jei kažką įmeti – tuomet tenka kažką išmesti. O pagal prioritetus didžkiai buvo svarbiau už alų. 🙂
    Man gaila buvo, kad Petro I fregatos replika “Štandart“ atplaukė jau po regatos – va šitą dar labai norėjau apžiūrėti. 😦
    Aš galvoju, kad pernai dar taip į akį (ar tiksliau – burną, liežuvį?) tas skonio pokytis nekrito, bet šiemet tai tikrai nuliūdau, kai paragauni parsivežęs – ir ne tai, ryškiai ne tai!… Jei ne pats būčiau žiūrėjęs kaip iš čiaupo pila, tai netikėčiau, kad čia “tas pats Memelio alus“. Tikrai gi ne “tas pats“!

    Patinka

  3. “Memelio“ restorano alaus skonis jau seniai prastas. Neberekomenduočiau niekam. Na su šiokia tokia išimtimi – Kvietiniu alumi, kurio ir taip ne visada turi.
    Beje, tą savaitgalį prie “Memelio miesto“ (nieko bendro su alude:) krantinių (kur stovėjo MIR ir kiti laivai) veikė “Alaus namų filialas“. Sako ten buvo tikrai gero alaus:).
    Kaip supratau, iki tų laivų nuėjęs nebuvai?

    Patinka

  4. Na va, vietinis atėjo ir manyje nusivylimą pasėjo… Iš kur man žinot, kur ten piliakalnis, kur ne – mano akys apgavo mane o ir taip galvoti buvo “romantiškiau“, tipo. 🙂
    Gaila, negalėsiu užsidėti (c) prie “lietuviškos Bavarijos“, kad jau patys vokietukai sugalvojo. Ogi nežinojau, bet akivaizdu, kad tuomet apibūdinimas tinka tam kraštui puikiai! 😉
    Mes jau nebeturėjom laiko stabtelėti kitur – vien tik Raudonė ir Panemunė (esu anksčiau dar Belvederyje buvęs). Į tą kraštą reikia traukti atskirai ir bent jau visai dienai, sustojant kiekvienoje gyvenvietėje ir turint “špargalkę“, kas čia kuomet yra buvę ar kas išlikę. O dar geriau su kompanija kokia plaukiojimo priemone leistis Nemunu į kelią, sustojant ir išlipant iki “kalniukų“ paeiti.
    Turistine prasme – ten labai apleistas ir neišnaudotas kraštas. Liūdna, kai kelias praktiškai tuščias (čia šeštadienį gi!), o retos kelios pakelės kavinės matai, kad jau turi užrašus “Parduodama“… 😦

    Patinka

  5. Kepuraitės nori, taip? 😉
    Žinok, skonis jau “Memelio“ nebe toks, koks anksčiau buvo. Įtariu, kad jie receptūrą kiek pakeitė. Arba “daro viską kaip anksčiau“, tačiau – visai kiti apyniai, kitos mielės ar dar kažkas. Skonio buvusiojo nebeatpažinau. 😦

    Patinka

  6. neiškęsiu nepakomentavęs..:)
    >…ir vėl bažnyčią ant piliakalnio<
    ne piliakalnis ten..:) O ir Veliuonoje, kalno stovinti bažnyčia bažnyčia ne piliakalnio vietoje – abu piliakalniai šalimais neužstatyti..:)
    >Gal nebus per skambiai pavadintas tad šis kraštas “lietuviškąja Bavarija“:<
    aga, vokietukai I-ojo pasaulinio karo metu taip ir vadino..:)
    Prie Ringovės piliakalnio (prieš Vilkiją), matau nestabtelėjai?.. O dviračių takas gal ir nieko bet nėr jis labai ilgas – keli km nuo Vilkijos ir pusiaukelėje iki Seredžiaus nutrūksta… Matyt visas lėšas įsisavino.

    Patinka

Parašyk atsiliepimą čia:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.