Apie sąvokas: laivas, laivė ir burvaltė, ir.. dar šis tas apie olandišką mitą

Šitam įrašui laikas seniai gal pribrendo, bet aš jį darau vien tam, kad kitame, kuris bus po jo, man nesikartoti aiškinant, kodėl vienos svetimybės keitimas kita nebus “lietuviškiau“.

Kalba eina apie buriavimo sąvokas.

Lietuvoje mes labai mėgėjai, atrodytų, viską išsiversti iš tarptautinių žodžių ir paskui keikti kalbininkus, kad tie, neva, primetė savo sugalvotą terminologiją, kuri reiškia velniažin ką. Nors sąvokas dažniausiai viešam ir bendriniam vartojimui pasiūlo tos srities specialistai – šiek tiek patys kalbišiai širdyje. Nes jokie pupkiai ar smetonos negali paprasčiausiai visko žinoti ir aprėpti, tad tik nuo mūsų priklauso, ar švarinsime patys gimtąją kalbą ir ją turtinsime, ar nususinsime ir galop pereisime prie svetimų kalbų ne tik sąvokų vartojime.

Kas juokingiausia, buriavime elgiamės visiškai priešingai. Jei patys anglai išsiverčia sąvokas į savo kalbą iš kitų ar įvardina nuosavus išmąstymus, iš kurios jos vienaip ar kitaip netgi pasklinda į kitas, tai mes sakome, kad “laikomės istorinės tradicijos“ ir brukame terminiją, iškraipydami olandiškus ar germaniškus žodžius į savo kalbą ir profesinį žodyną.

Pamirškite tą mitą, kad olandai buvo labai jau dideli jūrininkai ir todėl mes va taip dėkingi, kad jų sąvokas visas ir perėmėm…

Su mumis jie turėjo labai maža ką, ir Olandų Kepurės kalva prie Klaipėdos bene vienintelis tolimas atgarsis tų sąryšių vien dėl pačios savo formos. Netgi jūreiviškos palaidinės nebevadiname “olandinuke“ (lenk. holanderka, rus. golandka).

Visos olandiškos sąvokos pas mus atėjo iš… Rusijos, ir dėka jų caro ir imperatoriaus Petro I. Po jo dėl istorinių valstybingumo peripetijų, o ypač – būdami vėliau už Geležinės Uždangos, tik iš rusų ir mokėmės buriavimo ar navigavimo gudrybių, ir nėra ko čia gėdytis ar tą neigti.

Va čia ir yra toji tikroji mūsų tradicija: iš pradžių pats Rusijos laivyno kūrėjas gi iš olandų mokinosi laivus statyti (dabar daug kinai tanklaivių pastato – gal pradės Klaipėdos universiteto Laivybos fakultetas mandarinų kalbos sąvokų mokyti kaip privalomos suvokti konstrukcijai?), po to olandai jam statė pirmuosius laivus pagal užsakymą Rusijoje, ir netgi savo tautinės vėliavos spalvas paskolino – buvusi iš pradžių “pramoginio caro laivyno“, vėliau – Rusijos prekybinio nuo XIXa., vėliau dėka 1918 metų Vasario revoliucijos išstūmė valstybinę cariškų Romanovo dinastijos spavų (geltona-juoda-balta) ir jau po 1991 metų SSRS žlugimo ji tapo dabartine Rusijos Federacijos valstybine. Olandai turėtų būti nepaprastai dėkingi (tiek “dėkingi“ jie kitoms tautoms, kad tautine spalva dabar pasirinko monarchistinę oranžinę).

Tiesa, sąvokas rusai kniaukė ne vien iš pirmeivių (jiems!) olandų (mums istoriškai artimesni žuvėdai, kurie dabar švedai, matyt?), bet ir iš vėliau įsigalinčių jūrose anglų: pvz., rusiškas “avral!“ yra nuo komandos “švilpti visus ant denio“ – “over all!“ Arba tradiciškai itin artimus ryšius rusai turėję su vokiečiais, jie ėmė iš ir “ostus“ ir visokius “naktouzus“ (nekalbant jau apie tai, kad Livonijos žemių vokiečiai daugumoje sudarė ir Rusijos karinio laivyno karininkijos pagrindą maždaug nuo XIXa. vidurio). Naktauzas – nuo vok. Nacht Hause – tai apšviestas kompaso stovas-dėžė laive, kai angl. binnacle, o iki XVIIIa. bittacle nuo isp. bitacula, į kurią nuo lot. habitaculum – ir kur čia olandai? Ar šie “didieji navigatoriai“ tiesiog kompasu nesinaudojo?

Bet būkime atviri: nei mes laivybos iš olandų mokėmės, nei buriavimo. Iš viso, pirmieji jachtklubai dabartinės Lietuvos teritorijoje atsirado Klaipėdoje (tuomet – Memelyje) dėka anglų, o laikėsi vėliau tik dėl Rytprūsių vokiečių. O jau pokaryje ilgą laiką svarbiausia buriavimo baze buvo iš lenkų “geografiškai paveldėtas“ Trakų jachtklubas (formaliai – tai seniausias dabar jachtklubas Lietuvoje, senesnis ir už Karines Jūrų pajėgas).

Olandai be abejonės svarbūs buvo laivybos istorijoje – jau vien tuo, kad laivų (kuriems ketvirtadalis medienos ėjo iš Lietuvos, vėliau nuskurdinęs vargšus dzūkus), beje, pristatė kaip Volkswagen “vabalų“ su “golfais“ prigamino. Bet tikrai ne daugiau už ispanus (didieji geografiniai atradimai ir kolonizavimas), skandinavus (vikingai!), graikus (Vakarų navigacijos lopšys) ar prancūzus (lynų eksportas ir karo laivynas iki Trafalgaro), kol jų visų galutinai nenurungė verslingieji pragmatikai anglai (nuo Nelsono iki Antrojo pasaulinio karo), o ir nenustebčiau, kad mūsų tarpukario buriuotojai būtent pastarųjų tradicija daugiausiai ir rėmėsi kurdami nuosavą tradiciją Lietuvoje ir ją puoselėdami.

Deja, istoriniai įvykiai mus labai negailestingai grąžino puoselėti “post-petrinių“ papročių, įpročių ir sąvokų, ką dabar, net nežinau iš kokios saviapgaulės, norime vadinti “olandiškąja“ (rusofobija?). Gal todėl, kad rusai, kaip minėjau, ne ką tame teišrado perimdami žodžius kaip nuklausė, tai savotiškai mes atiduodame tradiciją “originalui“?

Ir, pastebėsiu, kad būtent anglai “begėdiškai“ viską verčia į savo gimtąją kalbą. Nors filologiškai jų kalba leidžia puikiai inkorporuoti bet kokias svetimybes, verčiant “savomybėmis“.

Man, kaip ir kai kuriems beskaitantiems, na, niekaip nelimpa groto beveik jau įsigalėjęs pervadinimas į didburę. Juk ji nėra didžiausia. Ir netgi senesnės konstrukcijos jachtose už ją didesnė buvo genuja, naudojama vietoje dabar įprasto stakselio. Ir šiais laikais genakeriai ir spinakeriai akivaizdžiai lenkia tąją “didburę“. O va angliškai “main sail“ – pagrindinė burė skamba tiksliau. Kadangi žodis “pagrindinburė“ pasirodė per ilgas, tai “pacryjotai“ sako “didburė“, o “tradicionalistai“ sako “grotas“.

O norite, vadinkite svarbure – svarbiausia bure. Nenorite – vadinkite savaip, aš neperšu. Nes ir pačiam kol kas neskamba. Gal sugalvosim ką nors geriau?

Keistas man būna ir noras švertbotą išversti į jolę. Ačiū ginaitei, kuri paprotino ir atkreipė dėmesį, kad tai… vokiškas žodis Jolle! Tad “olandišką“ keisti į germanišką – ne toks didelis ir lietuvinimas gaunasi.

O norite, vadinkite verčiau burvalte.

Ir nieko čia menkinančio nėra: angliškai “sailing boat“ būtent tą ir reikštų. Galop, angliškai ir vokiškai automobilis tėra “vežimaitis“: car ir wagen atitinkamai. Ir joks jų “rolsroiso“ ar “merso“ savininkas dėl to sumišusiai nerausta kamputyje, mindžikuodamas nuo kojos ant kojos ir krūpčiodamas nuo “a gyrdž, bachūras, a tava čia vežims, ką?“.

Tiesa, tokia sąvoka geriau būtų vis tik tikusi burinei jachtai…

Vienok, laivelis didesnis, todėl mes turime ir – “burlaivį“. Tik juo įvardiname tai, kas yra “sailing ship“, “sailing vessel“ arba dabar “tall ship“. O jachta tad liko kažkuo tarp burlaivio ir burvaltės. Neišverčiamo. Neišverčiamo?

O norite, vadinkite ją paprastai: laivė.

Nes ir taip jachta – mums moteriškos giminės (tiesa, angliškai ir visi laivai – moteriškos, netgi kariniai, kurie yra “man-o-war“ – karo vyras/žmogus, kariškis…).

Žodis laivė gana senoviškas ausiai, dažnai skambantis netgi poetiškai. O koks romantiškai nusiteikęs buriuotojas nepasakys, kad pilnomis burėmis plaukianti jachta ir yra ta tikra vaizdo ir “dūšios“ poezija?!

Kas laivėje ar jachtose nemato poezijos – tam tegul bocmanas duoda knechtų galvas šveisti.

Žodis “laivė“ – geras ne vien tuo, kad yra toks savotiškai mielai mažybinis, bet ir tuo, kad jachta vadinama ne tik burinė, bet ir motorinė. Jei laivas – tai toks didžiulis sausakrūvis, tai va kokio Abramovičiaus “pusantro kabeltovo ilgio“ jachta, per kurios visą denį išilgai greit bėgdamas gali ir padusti, jei nesportuoji arba vakar ieškojai tiesos butelio dugne, ir yra būtent toji miela “laivė“. Jau nekalbu apie tai, kad teisinė sąvoka “pramoginis laivas“ labai tiktų ir “moteriškei“ laivei, nes… na, kokių dar pramogų jūreiviai susigalvoja be pypkavimo, ugninio vandens ir…?

Žodžiu, jūs kaip sau norite, neperšu, bet šiame mano asmenraštyje visus švertbotus aš toliau vadinsiu nebe kažkaip lyg “išvirkščiais batukais“ ar jolėmis, o – burvaltėmis, “tolšipus“ – burlaiviais, o jachtas – laivėmis. Nenustebkite.

O dėl kitų sąvokų tai aš dar pagalvosiu, kaip ten bures ar lynus pervadinti. Didelio poreikio skubėti dar nėra. Apsipraskite pirmiau su laivukais.