Trečiadienis, spalio 24d.
2007m.
Vilnius-Trakai
_____________________________
Įvertindamas šiandieną galiu pasakyti taip, kaip yshtabi: “aiktusau!“ Tai iškart ir pasigirsiu: išlaikiau buriavimo praktikos egzaminą!
Kai aš supykstu, bet noriu nusiraminti, man iškyla toks vaizdinys, kaip delnu brauki per stalviršį link savęs – ššššik!… Ir tampu ramus. Gal tuomet aklas pyktis tiesiog pereina į šaltą įniršį, bet vis tik tokia vizualizacijos forma, jei gerai įvaldyta, turėtų padėti ir kritiškomis situacijomis. Tarkime, pareina jūsų žmona ir pareiškia:
– Brangusis, o aš šiandien, o ir ne tik šiandien, pasimylėjau su tuo ir anuo.
Jūs taip mintyse per stalviršį tik ššššik – ir:
– Nieko tokio, meile mano, aš tave vis tiek labai myliu!
Bet va aš geriau pasakysiu, koks vaizdinys (prisimenant “Gaisrininkų legendas“) mane iš tikro įkvepia – tai kairiu halsu beidevindu einanti jachta! Tada taip norisi visais plaučiais įkvėpti oro… gal todėl ir sakoma, kad įkvepia?
Nes, skirtingai nuo to ššššik! – šis variantas dar ir nuotaiką man pakelia. Ypač kai susapnuoji. Juk sapnus galima pačiam kontroliuoti, kad juose nesivaikytų kokie nors pabaisos milžinai, kaip neseniai va azasą, nakčiai užkirtusį lašinukų su svogūniukais ir pomidoriukais… mmmm… Čia apie maistą, ne milžinus.
Bet dėl tokios vizualizacijos ir kitų ezoterikų praktinio pritaikymo gal vis tik kreipkitės į didesnius specialistus, pvz. deja_voodoo arba vklase, kurie išmano ir dzinbudizmą, ir demonologiją, ir dar visokius kitus man gana mistinius dalykus. O kalbą aš apie tai ne vien jų reklamos tikslais užvedžiau, tačiau dabar grįšiu prie pamestos minties gijos.. aha, štai kur ji…
Ryte pusę aštuonių, kai išlindau iš namų, jau su džiaugsmu įkvėpiau į plaučius žvarboko rytinio oro – vėjas yra! O juk šiandien ketvirtoji pamoka, kas reiškia, kad gal ir paskutinė šį sezoną. Va, jau ir pamusalas, sako, savo laivuką išsitraukė iš vandens, kol dar tas skystis nesukietėjo…
Pagal prognozę buvo 6-11 m/s vėjas, pagal užuovėją prie pilies škiperis užrašė 3-6 m/s, bet realiai ežere tai turėjo būti ne mažiau 5-7 m/s, nes tikrai ligi tol vaikščiojom prie silpnesnių vėjų, o šįkart jachta krenavo tiek, kad pavėjinio borto kraštas sėmė vandenį.
Stovėjimo aikštelės prižiūrėtojas-kasininkas, mano laimei, šįkart su kažkuo (berods, Kęstas – tyčia nuklausyti nesistengiau) savo telefonu aptarinėjo “darbo planus, strategijas ateičiai“ (čia yra citatos!) ir pasiūlymus Trakų aplinkos apsaugos agentūrai, todėl ramiai paėmė penkis litus už stovėjimą ir jo mintims apie vokiškų kapotų privalumus cinkavimo bei korozijos prevencijos prasme, lyginant su taivanietiškais, kaip praeitą kartą, pritarti man neteko.
Kai partneris įlipo į jachtą, škiperis Rimas pasakė man jau neskubėti…
* * *
Užduotis jo suformuluota aiški: startuoji nuo pilies liepto, išsikeli stakselį, eini beidevindu link užpilinės salos ir meldyno prieš ją, imi dešiniu bortu, kad jau praeitą kartą buvo kairiu, grįžti pro salą ir pilį (pilis kairiu bortu) atgal, finišuoji tarp ana va to bujaus, kur netoli “Apvaliojo stalo“ liepto, ir šio pilies liepto kampo. Laikas paleistas – 11:06.
O mes nuėjome nuo salos stebėti, kaip jam seksis…
Aišku, gerai, kai tą patį darai antras. Gal todėl aš užduotį atlikau perpus greičiau (mano laikas – 23 minutės, nesigiriant). Tiesa, švartuojasi porininkas tikrai geriau už mane, nes aš finišavau, po to pasukau link liepto ir… praradau reikalingą inerciją (“kaip sakė mano senelis: visi laivai plaukia, tik nereikia jiems trukdyti!“ – Andrius Deltuvas, RS-280 “Legenda“ škiperis). Tai nors ramiai nusileidau stakselį ir paskui grotu vėl išsikrutinau.
Įdomiausia, aišku, buvo prieš tai ant kranto stebint porininko vendavimus vidury ežero ir klausantis škiperio patarimų bei komentarų. Mes su juo taip supratome, kad porininkas “vis traverso nesuveda“, kad vienu ypu (vienu vendu) išpjautų tą meldyną, bet pasekoje tų vendų už tai gavosi gyvas velnias. Juoktis tai čia nėra ko – man toje pačioje vietoje pervenduojant pirmąkart “smaugliukas“ gavosi: stakselio šotas užsisuko ir užsiveržė ant gervės, kad teko atsimesti vien tam, kad jį atlaisvinti. Nuspėju komentarus ant kranto… Bet kai “moki“, tai netrunki – ir sekasi su šniūrėkais, aišku… Kita vertus, kiti vendai buvo geri, kad ir pačiam patiko!
Mintis krebždėjo man dar važiuojant tokia dėl praktikos egzamino, ir kaip ten tas penktas kartas bus… ir škiperis Rimas pasakė man iškart:
– Taigi dabar ir laikot egzaminą! Aš mėgstu va taip įmesti kaip šuniukus plaukti – besikapanodami ir išmokstat.
Ar čia mes tokie gabūs papuolėm, ar čia tikrai jis taip gerai viską jau per pirmą pamoką išaiškino, bet egzaminą išlaikėm abu!
* * *
Ir va čia prisimenu save per tą egzaminą vieną einantį rudenine Galve, kai aplink nėra jokių laivų, kai medžiai pakrantėse pramaišiui geltoni su visžaliais, kai eini kairiu halsu beidevindu… Štai, pasirodo, kame ta vizualizacija! Ką gi, dar viena vaikystės svajonė pildosi, dar vienas vaizdinys tapo tikrove… “Aiktusau!“ – tiesa?
Kadangi laiko dar buvo, tai mus paleido abu savo malonumui pervaryti per Galvę iki kempingo, dešiniu bortu imti salą su geltonu stendu (stendą palikti ten, kur jis ir yra!) ir sugrįžti atgal. Nuotaika buvo puiki, aš net susiradau gervės rankeną kajutėje, kad labiau stakselio šotus pritraukti ir dar aštriau į vėją eiti (o va groto išplokštinti nepavyko – kažkas ne taip ten su tais “šniūrėkais“, privelta).
Tik pirmyn eidami užpakalius gerokai atšalom… Paskui atitempiau porolono patiesalą nuo gulto, kai atgal ėjome. O juk eini pavėjui, todėl ramu aplink, vėjas, rodos, dingęs, nors burės pilnos, ant jokių skersvėjų nebesėdi, sėdint irgi jau nebešalta, nosim nešniurkščioji ir tik klausaisi forštevenio keliamų bangelių pliuškenimo… Ta proga iš euforijos parodžiau iniciatyvą ir “peteliške“ pabandžiau pasivėžinti dar kartą (pirmą – per egzaminą prie pilies pavyko, kol nepersisuko iš fordevindo į kairį bakštagą), ir dar prisiminiau, kaip RS-280 “šiūpėliai“ genakerį vietoje stakselio gi išsimeta (dar kartą ačiū škiperiui Andriui už jo pamokas Kauno mariose!) – tai ir man čia va taip parūpo…
* * *
Prieš švartavimąsi šiek tiek pripjovėm niekų (blogai, kai du “kapitonai“ ant denio), bet apsimetėm, kad taip ir turi būti, o tiesiog va taip ėjome švartuotis ne prie to liepto iš įpročio…
Po to kajutėje gavome užpildytus egzaminų lapus, kur praktika jau užskaityta įvertinimu “gerai“. O nuo lapkričio prasideda teorija, kuri užpildys likusius 13 punktų tame lape, įskaitant navigaciją, hidrometeorologiją ir panašius rimtus, ir jau jūrinius, dalykus.
Į darbą porininkas grįžti aiškiai nenorėjo… Gerai, kad pasiėmiau aš pats laisvadienį! Butelis “Budweisser Budvar“ sėkmingai vainikavo triūsą (ar malonumą?). Ir atsidariau po alaus dar ir skardinę juodų alyvuogių, kad prisigirčiau štai čia, kaip “aiktusau“, kokia puiki diena!
Ryt bus šokiai, ir praleidus dvi pamokas, spėju, feldfebelis Toma gerai prigriebs tinginius buratinus, medinėmis galvomis ir nesilankstančiomis kojomis. Bet tai bus tik rytoj. O šiandien…
…ir vėl mintyse einu kairiu halsu beidevindu!
Skipper_LT 